Šuns vežimas į Olandiją – vieno arba su šeimininku

Yra du būdai vežti šunį į Olandiją – vieną arba su šeimininku. Abu turi savo pliusų ir minusų. Vienas šuo keliauja pas naują šeimininką arba pas senelius, o senasis šeimininkas lieka Lietuvoje. Kitas atvejis – šeimininkas persikrausto ir nori, kad šuo keliautų kartu. Abiem atvejais reikia pasiruošimo, bet skirtingo. Aš vežiau šunis abiem būdais – ir vienus, ir su šeimininkais. Ir galiu pasakyti, kad kiekvienas variantas turi savo niuansų, kurių iš pirmo žvilgsnio nematyti.

Variantai - šuns vežimas į Olandiją būdai

1. Kuo skiriasi šuns vežimas vieno nuo vežimo su šeimininku?

Kai šuo keliauja vienas, mes visiškai atsakome už jo priežiūrą. Maitiname, girdome, stebime būklę, darome sustojimus. Šeimininkas gauna nuotraukas ir pranešimus, bet fiziškai nėra šalia. Kai šuo keliauja su šeimininku, šeimininkas pats rūpinasi savo augintiniu. Mes tik vairuojame. Kaina skiriasi – vienas šuo brangiau, su šeimininku – pigiau. Bet yra ir kitas skirtumas – emocinis. Šuo, kuris keliauja su šeimininku, paprastai yra ramesnis. Šuo, kuris keliauja vienas – labiau stresuoja, ypač pirmas kelias valandas. Po to pripranta, bet pradžia būna sunki.

2. Kada geriau vežti šunį vieną?

Kai šeimininkas negali važiuoti kartu. Pavyzdžiui, šuo keliauja pas naują šeimininką Olandijoje. Arba senasis šeimininkas jau Olandijoje, o šuo liko Lietuvoje pas giminaičius. Arba šeimininkas turi sveikatos problemų ir negali keliauti. Tokiais atvejais vežame šunį vieną. Svarbu, kad gavėjas Olandijoje būtų pasiruošęs – turėtų vietą, maistą, vandenį. Ir kad būtų pasiekiamas telefonu. Vieną kartą vežiau šunį į Amsterdamą, o gavėjas neatsiliepė telefoną tris valandas. Sėdėjau su šunimi automobilyje ir laukiau. Nemalonu.

3. Kada geriau vežti šunį su šeimininku?

Kai šeimininkas gali ir nori važiuoti kartu. Ypač jei šuo labai prisirišęs prie šeimininko, jei jautrus, jei bijo transporto. Šeimininko buvimas ramina. Be to, šeimininkas gali stebėti šuns būklę, maitinti, girdyti pagal poreikį. Ir dar – jei kas nors nutinka, šeimininkas gali priimti sprendimą. Pavyzdžiui, sustoti pas veterinarą arba pailsėti ilgiau. Vienas mano klientas važiavo kartu su savo šunimi, ir šuo pradėjo dusti. Klientas pastebėjo iš karto, sustojome, nuvežėme pas veterinarą. Jei šuo būtų keliavęs vienas, galbūt būtume pastebėję vėliau.

4. Ar galima keisti sprendimą kelionės metu?

Sunkiai. Jei šuo pradėjo keliauti vienas, o šeimininkas staiga nusprendė važiuoti kartu – reikia derinti maršrutą, laiką, vietą. Tai įmanoma, bet ne visada. Ypač jei šuo jau pakeliui. Atvirkščiai – jei šeimininkas pradėjo važiuoti kartu, bet pavargo arba susirgo – mes galime perimti šuns priežiūrą. Bet tai papildomi rūpesčiai. Geriausia apsispręsti prieš kelionę ir laikytis sprendimo. Vienas vyras pradėjo važiuoti kartu su šunimi, bet pusiaukelėje pasakė: „Žinote, aš pavargau, gal jūs pasiimkite šunį, o aš grįšiu atgal." Teko keisti planus. Įmanoma, bet nepatogu.

Dokumentai - šuns vežimas vienam į Olandiją

5. Kokie dokumentai reikalingi vežant šunį vieną?

Tie patys, kaip vežant su šeimininku – ES gyvūno pasas, mikroschema, pasiutligės skiepas, sveikatos pažymėjimas. Bet papildomai reikia įgaliojimo – dokumento, kuriame šeimininkas patvirtina, kad perduoda šunį transportuoti trečiajam asmeniui. Įgaliojime turi būti nurodyta: šeimininko duomenys, gyvūno duomenys, vežėjo duomenys, gavėjo duomenys, data, parašas. Be to, gavėjas Olandijoje turi pasirašyti, kad priima šunį. Tai apsaugo ir šeimininką, ir vežėją, ir gavėją. Vienas mano klientas atsisakė rašyti įgaliojimą, sakydamas: „Kam to reikia, jūs gi žinote, kad šuo mano." Žinau, bet dokumentas reikalingas.

6. Kas turi pasirašyti įgaliojimą?

Šeimininkas. Asmeniškai, su asmens dokumentu. Jei šeimininkas negali pasirašyti – pavyzdžiui, yra užsienyje – gali atsiųsti skenuotą įgaliojimą su parašu. Bet tai mažiau patikima. Geriausia – originalus popierinis dokumentas su gyvu parašu. Įgaliojimas turi būti lietuvių ir anglų kalbomis, kad gavėjas Olandijoje suprastų. Mes turime standartinę formą, kurią užpildo šeimininkas. Užtrunka 5 minutes. Bet be šio dokumento mes neimame šuns. Tai ne mūsų kaprizas – tai saugumas. Jei kas nors nutiktų, mes turime įrodymą, kad vežėme šunį teisėtai.

7. Ar reikia papildomų dokumentų gavėjui Olandijoje?

Gavėjas turi turėti asmens dokumentą ir pasirašyti priėmimo aktą. Jei gavėjas yra naujas šeimininkas – turi turėti pirkimo-pardavimo sutartį arba dovanojimo sutartį. Jei gavėjas yra giminaitis ar draugas – pakanka įgaliojimo. Bet svarbu, kad gavėjas būtų pasiekiamas telefonu ir atvyktų laiku. Mes visada susisiekiame su gavėju prieš kelionę, patvirtiname laiką ir vietą. Vieną kartą gavėjas neatvyko. Skambinu – neatsiliepia. Po valandos atsiliepia: „Pamiršau, jau važiuoju." Atvažiavo po dviejų valandų. Šuo laukė automobilyje. Nuo tada prašome gavėjų patvirtinti atvykimą SMS žinute.

8. Ką daryti, jei gavėjas neatvyksta?

Pirmas dalykas – skambinti. Jei neatsiliepia – palikti žinutę. Jei per valandą nėra atsakymo – skambinti šeimininkui Lietuvoje. Jei ir šeimininkas neatsiliepia – ieškoti alternatyvaus gavėjo. Mes visada prašome nurodyti atsarginį kontaktą – draugą, giminaitį, kaimyną. Jei niekas neatvyksta – mes negalime palikti šuns gatvėje. Vežame į viešbutį arba pas save, kol situacija išsiaiškina. Tai papildomos išlaidos, kurias vėliau turi padengti šeimininkas. Vieną kartą teko laukti dvi dienas, kol gavėjas atvyko iš atostogų. Šuo gyveno pas mane. Buvo geras šuo, bet tai ne darbas, kurį norėčiau kartoti.

Praktika - šuns vežimas su šeimininku į Olandiją

9. Kaip pasiruošti kelionei su šunimi?

Pirmas dalykas – dokumentai. Patikrinkite pasą, skiepus, mikroschemą. Antras – transportavimo dėžė arba saugos diržas šuniui. Trečias – vanduo, maistas, paklotai. Ketvirtas – vaistai, jei šuo serga. Penktas – šuns mėgstami daiktai – pledas, žaislas. Šeštas – jūsų patogumui – pagalvė, pledas, užkandžiai. Septintas – maršruto planas su sustojimais. Aštuntas – veterinarų kontaktai kelyje. Devintas – geras nusiteikimas. Ilga kelionė su šunimi reikalauja kantrybės. Šuo gali vemti, loti, inkšti, negalėti užmigti. Jūs turite būti tam pasiruošę.

10. Kur sėdėti automobilyje vežant šunį?

Priklauso nuo situacijos. Jei vežate patys – šuo gale, jūs prie vairo. Saugos diržas šuniui arba transportavimo dėžė. Jei naudojatės pervežimo paslauga – galite sėdėti šalia šuno gale arba priekyje, šalia vairuotojo. Mes rekomenduojame sėdėti šalia šuno, ypač jei jis nervinasi. Jūsų buvimas ramina. Bet jei šuo ramus – galite sėdėti priekyje. Vienas mano klientas sėdėjo priekyje ir miegojo visą kelią, o šuo gale lojo. Kai pagaliau atsibudo ir atsisėdo šalia šuno, šuo nutilo. Kartais sprendimas paprastesnis, nei atrodo.

11. Kaip elgtis, jei šuo loja kelionės metu?

Pirmas dalykas – suprasti, kodėl. Baimė? Nuobodulys? Alkis? Troškulys? Reikia į lauką? Priklausomai nuo priežasties – skirtingas sprendimas. Jei baimė – raminkite, kalbėkite tyliai, glostykite. Jei nuobodulys – duokite žaislą ar kramtalą. Jei alkis ar troškulys – duokite maisto ar vandens. Jei reikia į lauką – sustokite. Jei loja be priežasties – ignoruokite. Šuo supras, kad lojimas neduoda rezultato, ir nustos. Bet tai užtrunka. Vienas terjeras lojo pirmas tris valandas be sustojimo. Šeimininkė bandė raminti, duoti skanėstų – niekas nepadėjo. Po trijų valandų pavargo ir nutilo. Kartais tiesiog reikia laiko.

12. Ką daryti, jei šuo vemja automobilyje?

Sustokite. Išvalykite. Duokite vandens. Palaukite. Jei vėmimas kartojasi – duokite vaistų nuo judesio ligos (jei veterinaras paskyrė). Jei ne – tiesiog važiuokite toliau ir stebėkite. Dažniausiai vėmimas sustoja po 2-3 valandų, kai skrandis ištuštėja. Svarbu – nešerti šuns 4-5 valandas prieš kelionę. Ir nešerti kelionės metu, kol šuo nenusiramino. Vienas mano klientas davė šuniui kaulą „kad turėtų ką veikti". Šuo sukramtė kaulą, paskui vėmė visą likusią kelionę. Kaulai + automobilis = bloga idėja.

Sprendimai - šuns vežimas vienas ar su šeimininku

13. Kaip nuspręsti, ar vežti šunį vieną, ar su šeimininku?

Paklauskite savęs: ar galiu važiuoti kartu? Jei taip – važiuokite. Šuo bus ramesnis, jūs ramiau. Jei ne – ieškokite patikimo vežėjo. Bet prieš tai įsitikinkite, kad šuo gali keliauti vienas. Jauni šunys, seni šunys, šunys su sveikatos problemomis – jiems geriau su šeimininku. Sveiki, ramūs, pripratę prie transporto šunys – gali keliauti vieni. Vienas mano klientas turėjo du šunis – vieną jauną, vieną seną. Jauną vežėme vieną, seną – su šeimininku. Abu saugiai pasiekė Olandiją. Sprendimas priklauso nuo šuns, ne nuo taisyklių.

14. Ar šuo labiau kenčia keliaudamas vienas?

Priklauso nuo šuns. Kai kurie šunys yra labai prisirišę prie šeimininko ir be jo kenčia. Kiti – savarankiški ir vienatvės nebijo. Paprastai pirmos 2-3 valandos yra sunkiausios – šuo ieško šeimininko, inkščia, nerimauja. Po to pripranta prie situacijos ir nurimsta. Mes visada stengiamės kuo daugiau dėmesio skirti šuniui – kalbame, glostome, duodame skanėstų. Bet tai ne tas pats, kas šeimininkas. Todėl, jei įmanoma, rekomenduoju vežti su šeimininku. Ypač jei šuo pirmą kartą keliauja.

15. Ką daryti, jei šuo nepratęs prie transporto?

Pratinti. Bent dvi savaites prieš kelionę. Trumpi pasivažinėjimai – 15 minučių, paskui 30, paskui valanda. Po kiekvieno pasivažinėjimo – skanėstas, pagyrimas. Šuo turi asocijuoti automobilį su kažkuo teigiamu. Jei šuo labai bijo – kreipkitės į veterinarą dėl raminamųjų. Bet ne duokite savo vaistų. Vienas mano klientas davė savo šuniui pusę „Xanax" tabletės. Šuo užmigo, bet pabudo sukrėstas ir dar labiau išsigandęs. Veterinariniai raminamieji veikia kitaip – jie mažina nerimą, bet nemigdo. Tai skirtumas.

16. Ar galima vežti šunį lėktuvu vieną?

Galima, bet tai sudėtingiau. Oro linijos turi savo taisykles – „KLM" leidžia vežti šunis krovinių skyriuje, „Lufthansa" – panašiai. Reikia IATA standartus atitinkančio narvo, papildomų dokumentų, rezervacijos iš anksto. Kaina – 200-500 eurų, priklausomai nuo šuns dydžio. Ir dar – šuo keliauja atskirai nuo jūsų. Krovinių skyriuje tamsu, triukšminga, šalta. Ne pats maloniausias potyris šuniui. Aš asmeniškai rekomenduoju automobilį – ilgiau, bet saugiau ir mažiau streso. Bet jei reikia greitai – lėktuvas yra variantas.

Kelionė - šuns vežimas į Olandiją maršrutas

17. Koks geriausias maršrutas vežant šunį iš Lietuvos į Olandiją?

Per Lenkiją ir Vokietiją. Kaunas–Suvalkai–Varšuva–Poznanė–Berlynas–Hanoveris–Osnabriukas–Olandija. Apie 1400-1500 kilometrų. Kitas variantas – per Čekiją, bet ilgesnis. Trečias – per Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Daniją – labai ilgas, bet galimas, jei reikia. Mes renkamės pirmąjį – patikrintas, greitas, su gerais keliais. Lenkijos autostrados pastaraisiais metais labai pagerėjo. Vokietijos „Autobahn" leidžia greitai įveikti atstumą. Olandija – paskutinis etapas, maždaug 2-3 valandos nuo Vokietijos sienos. Viso – apie 14-16 valandų gryno važiavimo.

18. Kur sustoti kelionėje su šunimi?

Mes turime mėgstamas vietas. Lenkijoje – Suvalkuose (pirmas sustojimas), Varšuvoje (vidurio taškas), Poznanėje (jei reikia nakvynės). Vokietijoje – Berlyne, Hanoverioje. Olandijoje – prie sienos, prieš įvažiuojant. Sustojimai – degalinės su žaliais plotais, poilsio aikštelės su medžiais. Venkime didelių degalinių su daug žmonių. Šuniui reikia ramybės. Vieną kartą sustojome didelėje degalinėje netoli Varšuvos. Trys šunys, dešimt žmonių, vaikai bėgioja. Vienas mūsų šuo išsigando ir pabėgo. Laimei, greitai pagavome. Nuo tada – tik ramios vietos.

19. Ką daryti, jei šuo pabėgo sustojimo metu?

Nebėgti paskui. Šuo išsigąs ir bėgs dar toliau. Atsistokite, ramiai pašaukite vardu, pasilenkite – šunys instinktyviai traukia prie žemai esančių objektų. Jei turite skanėstą – parodykite. Jei šuo turi antkaklį su GPS – sekite. Jei ne – paprašykite praeivių pagalbos. Ir svarbiausia – turėkite šuns nuotrauką telefone. Vienas mano kolega prarado šunį Lenkijoje. Rado po keturių valandų, už trijų kilometrų, pas draugišką lenką ūkininką. Šuo sėdėjo prie durų ir laukė. Nuo tada visi mūsų šunys turi GPS antkaklius.

Emocijos - šuns vežimas į Olandiją patirtis

20. Kaip šuo jaučiasi kelionės metu?

Priklauso nuo šuns. Vieni miega visą kelią. Kiti – nervinasi pirmas kelias valandas, paskui nurimsta. Treti – kenčia visą kelionę. Dažniausiai – stresas, nežinomybė, neįprasta aplinka. Bet šunys prisitaiko greičiau nei mes galvojame. Po 2-3 valandų dauguma šunų nurimsta ir užmiega. Svarbu – ramus šeimininkas (arba ramus vežėjas), patogi vieta, vanduo, pažįstami kvapai. Vienas labradoras, kurį vežiau, pirmas valandą inkštė, paskui atsigulė ant pledo ir miegojo 8 valandas. Pabudo tik tada, kai sustojome degalinėje.

21. Ar šuo supranta, kad keliauja į naują vietą?

Sunku pasakyti. Šunys jaučia pokyčius – nauji kvapai, nauji garsai, neįprasta aplinka. Bet ar jie supranta, kad tai „nauja vieta"? Galbūt. Kai kurie šunys, atvykę į naują vietą, elgiasi atsargiai – uosto, tyrinėja, neina toli nuo šeimininko. Kiti – iš karto jaučiasi kaip namie. Vienas šuo, kurį vežiau į Amsterdamą, išlipo iš automobilio, apsiuostė, pažiūrėjo į šeimininką ir atsigulė ant grindų. Lyg sakydamas: „Gerai, čia gyvensime." Kitas – slėpėsi po stalu tris dienas. Kiekvienas šuo skirtingas.

22. Ką daryti, kad šuo greičiau adaptuotųsi Olandijoje?

Paimkite pažįstamus daiktus iš namų – pledą, žaislą, dubenėlį. Laikykite įprastą rutiną – tą patį šėrimo laiką, tą patį pasivaikščiojimo laiką. Nedarykite per daug pokyčių iš karto. Leiskite šuniui tyrinėti naują aplinką savo tempu. Nebūkite per daug susirūpinę – šuo jaučia jūsų emocijas. Jei jūs nerimaujate, kad šuo nesijaučia gerai – šuo nerimaus dar labiau. Vienas mano klientas paskambino po savaitės ir pasakė: „Šuo jau bėga į kiemą ir loja ant kaimynų kačių. Viskas gerai." Tai užtruko savaitę. Kitiems užtenka dienos.

23. Ar šuo ilgisi Lietuvos?

Sunku pasakyti. Šunys ilgisi žmonių, ne vietų. Jei šeimininkas šalia – šuo laimingas, nesvarbu, kur. Bet jei šuo keliavo vienas pas naują šeimininką – gali ilgėtis senojo. Tai normalu. Naujam šeimininkui reikia laiko, kantrybės ir supratimo. Šuo gali būti liūdnas, nevalgyti, slėptis. Po kelių savaičių ar mėnesių – pripras. Vienas šuo, kurį vežiau pas naują šeimininką, pirmą savaitę sėdėjo prie durų ir laukė. Naujas šeimininkas sakė, kad šuo atsisako valgyti. Po dviejų savaičių – viskas gerai. Šuo pradėjo žaisti, valgyti, džiaugtis. Laikas gydo.

24. Kokia jūsų gražiausia istorija vežant šunį?

Sunku išsirinkti vieną. Bet viena, kuri įstrigo – senas vokiečių aviganis, kurį vežiau iš Kauno į Haga. Šuniui buvo 13 metų, jis buvo aklas, kurčias, bet labai ramus. Šeimininkė – pensininkė, persikraustė pas dukrą į Olandiją. Šuo miegojo visą kelią ant pledo, kartais pakeldavo galvą, uostydavo orą, vėl atsiguldavo. Atvykus į Haga, šeimininkė apsiverkė, apkabino šunį, ir šuo palaižė jai veidą. Jis negalėjo matyti, negalėjo girdėti, bet jautė. Po mėnesio šeimininkė parašė, kad šuo ramiai užmigo. Tai buvo paskutinė jo kelionė. Ir aš džiaugiuosi, kad galėjau jį nugabenti ten, kur jis turėjo būti.

Šuns vežimas į Olandiją – vieno arba su šeimininku – tai sprendimas, kurį reikia priimti atsakingai. Abu variantai turi savo pliusų ir minusų. Svarbiausia – šuns saugumas ir gerovė. Jei abejojate – klauskite. Mes vežame kasdien, ir mes žinome, kas veikia, o kas ne. Pasitikėkite patirtimi.