Veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

Reguliarūs pervežimai į Daniją – tai ne prabanga, o poreikis. Vieni skambina, nes persikrausto gyventi į Kopenhagą ir nori pasiimti savo šunį. Kiti perka veislinį šuniuką iš Danijos veislyno, bet veislyno savininkas negali jo pristatyti. Dar kiti – tiesiog grįžta iš atostogų ir augintinio nebegali palikti. Nesvarbu priežastis – mes važiuojame maršrutu Lietuva–Danija beveik kasdien. Tai ne teorija, o faktas: vairuotojai sukasi, grafikas sudarytas savaitėms į priekį. Žinoma, pasitaiko stabtelėjimų, pavyzdžiui, kai vienas pervežimas atšaukiamas ir reikia keisti planus, bet pagrindinis principas išlieka – šunys vežami reguliariai ir su priežiūra. Apie tai, kaip tai vyksta praktiškai, papasakosiu šiame straipsnyje.

Dokumentai – veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

1. Kokius dokumentus reikia vežant šunį į Daniją?

Pirmas dalykas – EU veterinarijos pasas. Be jo net nepradėkite planuoti kelionės. Šuo turi būti paženklintas mikročipu, atitinkančiu ISO 11784/11785 standartą. Tada – pasiutligės skiepas, galiojantis, atliktas bent 21 dieną prieš kelionę. Jei šuo skiepytas seniau – gerai, svarbu, kad skiepas nebūtų pasibaigęs. Taip pat veterinaras turi įrašyti pastabą, kad gyvūnas tinkamas sveikatos būklės transportuoti. Tų dokumentų atrodo nedaug, bet vienas klaidingas įrašas – ir gali kilti bėdų pasienyje. Man teko matyti, kaip veterinarijos pase buvo ne tas mikročipo numeris, nes veterinaras nusirašė ne iš to dokumento. Dėl to kelionė užtruko dvi dienas, kol viskas išsiaiškino. Todėl visada persiųskite dokumentus mums pirmiau – pasitikrinsime.

2. Ar Danija turi papildomų reikalavimų šunims?

Danija – griežta šunų atžvilgiu. Yra veislės, kurios draudžiamos arba ribojamos – tai vadinamos „kovo šunų“ veislės. Pitbuliai, amerikiečių stafordšyro terjerai, ir keletas kitų – jų įvežti į Daniją negalima arba reikia specialių leidimų. Jei jūsų šuo yra mišrūnas, gali būti sunku nustatyti, ar jis tinka – kartais tenka kreiptis į specialistus. Be to, Danija reikalauja, kad šuo būtų registruotas per keturias dienas nuo atvykimo, jei jis liks šalyje ilgiau nei keturis mėnesius. Tai svarbu, bet daugelis žmonių apie tai nežino, kol neatvyksta. Ir dar vienas dalykas: Danijoje draudžiama šunims kirpti ausis ir uodegas kosmetiniais tikslais – tai irgi verta žinoti.

3. Ką daryti, jei šuns mikročipas nuskaitomas ne visose šalyse?

Mikročipų standartas – ISO 11784/11785 – yra vieningas visoje ES, bet praktikoje pasitaiko problemų. Ypač jei mikročipas įdėtas seniau, kai standartai buvo kitokie. Pavyzdžiui, vienas senas jorkšyro terjeras turėjo mikročipą, kurio neskaitė nauji skeneriai – teko keisti skenerį pasienyje ir ieškoti atsarginio. Noriu pasakyti, kad prieš vežant verta nueiti pas veterinarą ir patikrinti, ar mikročipas veikia. Jei ne – reikia dėti naują, bet tai gali reikšti, kad skiepus reikės daryti iš naujo po mikročipo. Skamba sudėtingai, bet geriau sužinoti anksčiau nei kelyje. Dar viena detalė – mikročipo numerį visada užrašykite atskirai ant popieriaus, kad būtų po ranka, ir pavyktų patikrinti.

4. Kiek laiko galioja šuns skiepai kelionei?

Pasiutligės skiepas galioja po 21 dienos nuo paskiepijimo – tai minimalus laikotarpis, per kurį imunitetas susidaro. Jei skiepas pakartotinis ir atliktas laiku – jis gali galioti vienerius, dvejus ar net trejus metus, priklausomai nuo vakcinos gamintojo. Svarbu tik, kad pasibaigusi data nebūtų pasiekta. Kitų skiepų – pvz., šunų maro, hepatito – reikalavimai ne tokie griežti kelionės prasme, bet veterinarai visada rekomenduoja būti pasiskiepijus. Vienas atvejis, kuris man įstrigo – šuo atvyko į Daniją, viskas gerai, bet veterinaro pažymėjime pasiutligės skiepo data buvo neaiškia užrašyta. Dėl to kilo diskusija pasienyje, kol veterinaras iš Danijos patvirtino, kad viskas tvarkoje. Tad datos ir aiškumas – svarbu.

5. Ar galima vežti šunį be veterinarijos paso, tik su pažyma?

Ne, negalima. EU pasas arba atitinkamas dokumentas yra privalomas. Veterinarijos pažyma be paso netinka, net jei ji išduota ES veterinarijos. Tai dažnas nesusipratimas – žmonės mano, kad jei veterinaras parašė „šuo sveikas“, užtenka. Bet ne, norint kirti sieną reikia oficialaus dokumento su mikročipo numeriu, skiepų įrašais ir antspaudu. Kartais žmonės skambina paskutinę dieną ir sako: „turiu pažymą, ar tinka?“ – deja, ne. Turime laukti, kol veterinaras išduos tinkamą pasą. Tai papildomos dvi-trys dienos, jei viskas skubu. Todėl dar kartą – pradėkite ruošti dokumentus investuokite laiko, tai sutaupo nervų.

Kelionė – veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

6. Kaip dažnai organizuojami pervežimai šunų į Daniją?

Kaip minėjau – praktiškai kasdien. Mūsų transporto grafikas sudarytas taip, kad vienas vairuotojas važiuoja Lietuva–Danija–Lietuva, kitas – atvirkščiai. Tai reiškia, kad kiekvieną savaitę turime bent penkis-penkius pervežimus, priklausomai nuo užsakymų. Kartais važiuojame ir kelis kartus per savaitę tuo pačiu maršrutu, jei poreikis didelis. Vasarą, tiesa, rečiau – žmonės atostogauja, šunų mažiau. Bet rudenį ir pavasarį – aktyvu, ypač tarp veislyno ir pirkėjų. Mes negalime pasakyti „bus tik po dviejų savaičių“ – paprastai randame būdą, kaip organizuoti pervežimą greičiau. Tai vienas iš pagrindinių dalykų, kuo skiriamės nuo kitų – lankstumas.

7. Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos į Daniją?

Iš Vilniaus iki Kopenhagos – maždaug 14-16 valandų, priklausomai nuo kelio sąlygų ir keltų grafiko. Važiuojam dažniausiai per Klaipėdą, tada keltu į Kylą arba Karlshamną, o iš ten jau Danija. Kartais važiuojam per Lenkiją, jei keltai neplaukia arba jei reikia greičiau. Per Lenkiją ilgiau, bet nereikia laukti kelto. Vieną kartą dėl audros keltas vėlavo šešias valandas – stovėjome Klaipėdoje su trimis šunimis, kurie nekantravo. Šunys girdi, mato, jaučia – jie supranta, kad kažkas vyksta. Tąsyk pasirodė, kad reikia dar kartą išvesti šunis pasivaikščioti, bet keltų terminalas tam nelabai pritaikytas – ieškojome kur nors aikštelėje. Keletas valandų su nuoboduliu, bet gyvūnai saugūs.

8. Ar šunys vežami atskirai ar su kitais gyvūnais?

Priklauso nuo situacijos. Jei vežame vieną šunį – jis turi visą savo erdvę. Jei vežame kelis – kiekvienas turi atskirą narvą ar skyrių, bet gali būti tame pačiame transporto skyriuje. Mūsų transportuose yra pertvaros, tad šunys nemato vienas kito, bet gali uosti – tai kartais padeda, kartais ne. Būna, kad šunys draugiški ir ramiau jaučiasi šalia kitų šunų. Bet būna ir atvirkščiai – vienas šuo loja ant visko, kas mato – tada dedame toliau vienas nuo kito. Klientai dažnai klausia: „o jei kitas šuo serga?“ – Mes tikriname sveikatą prieš kiekvieną pervežimą, ir jei kas nors atrodo įtartinai, neimame. Saugumas grupėje – klausimas, kurį sprendžiame atsakingai.

9. Ar gali šeimininkas keliauti kartu su šunimi?

Taip, bet tai priklauso nuo mūsų transporto talpos. Paprastai viena ar dvi vietos skirtos klientams, jei nori keliauti kartu. Tai dažnai nutinka, kai žmogus persikrausto – nori būti su savo šunimi visą kelią. Bet jei transportas pilnas – gali būti, kad vietos nėra. Tada siūlome alternatyvą: atvežti šunį be šeimininko, arba laukti kitos kelionės. Vienas jaunas vyras su savo haskiu keliavo kartu – visą kelią sėdėjo greta narvo ir ramino šunį. Buvo gražu matyti, kaip jie abu nusiramino. Bet jei šeimininkas negali ar nenori keliauti – mes pasirūpiname šunimi be jo. Svarbu tik, kad būtų aiškios instrukcijos.

10. Ką daryti, jei šuo bijo važiuoti automobiliu?

Tai labai dažna problema, ypač su mažais šunimis arba tais, kurie anksčiau turėjo blogą patirtį. Pirmas žingsnis – pasikalbėti su veterinaru. Kartais skiriami raminamieji vaistai, kurie padeda šuniui atsipalaiduoti kelionės metu. Be to, svarbu įpratinti šunį prie transporto priemonės – jei yra laiko, pora trumpų pasivažinėjimų prieš ilgą kelionę gali padėti. Mūsų vairuotojai visada važiuoja ramiai – jokių staigių stabdymų ar greitėjimų. Transportuose yra minkšti paklotai, kad vibracijos būtų kuo mažesnės. Su vienu šunimi buvo taip – visą kelią iki sienos jis drebėjo, bet paskui, kažkodėl, nusiramino. Gal suprato, kad nieko blogo nevyksta. Ne visada galime paaiškinti šuns elgesį, bet stengiamės, kad kelionė būtų kuo mažiau stresinė.

Kainos – veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

11. Kiek kainuoja vežti šunį į Daniją?

Na, kaina priklauso nuo to, iš kur ir kur. Mažas šuo – pigiau, didelis brangiau. Jei vežame vieną šunį – kaina kitokia nei jei vežame kelis vienu metu. Taip pat svarbu, ar reikia mums tvarkyti dokumentus, ar viskas paruošta. Konkretaus skaičiaus neminėsiu, nes kiekvienas užsakymas skirtingas, bet orientyrai – nuo kelių šimtų eurų. Yra papildomų mokestėlių, pavyzdžiui, už keltą ar specialų draudimą. Žmonės kartais sako: „bet kitur pigiau!“ – gal ir yra pigiau, bet klausimas, ar tie patys standartai. Mes mokame už vairuotojus, degalus, transporto priežiūrą – ir tai yra išlaidos, kurios neatsiranda iš nieko. Paskambinkite, pasakysiu realų skaičių po to, kai žinosiu detales.

12. Ar kaina skiriasi vežant daugiau nei vieną šunį?

Taip, bet ne dvigubai. Jei vežate du šunis – kaina vienam gyvūnui paprastai mažesnė, nes transportas jau važiuoja, vieta dalinama. Trijų šunų atveju – dar labiau apsimoka. Bet nereikia suprasti taip, kad keturi šunys kainuoja tiek pat kiek vienas – ne, papildomos išlaidos yra, bet jos proporcingai mažesnės. Verta derėtis dėl grupinio pervežimo – mes visada lankstūs, ypač jei šunys iš to paties veislyno arba iš to paties miesto. Vienas veislyno savininkas veža penkis šuniukus vienu metu – jam kaina gerokai mažesnė nei jei vežtų po vieną. Natūralu, logistika paprasčiau.

13. Ar galima mokėti atvykus, ne iš anksto?

Dažniausiai prašome dalinio avanso, bet atvejų, kai viskas mokama atvykus, pasitaiko. Ypač su klientais, kurie jau ne pirmą kartą. Naujiems klientams – tiesiog norime garantijos, kad užsakymas realus. Kartais žmonės užsako, pasako „taip, važiuojam“, o paskui neatsiliepia – tada mes prarandame laiką ir pinigus. Avansas – tai signalas, kad abu rimtai. Likusi dalis – pristatymo metu grynais arba pavedimu. Dažniausiai pavedimu, nes grynais ne visada patogu. Bet jei klientas pageidauja grynais – gerai, tik prašome turėti tikslią sumą, kad nebūtų nesusipratimų dėl grąžos.

14. Ar yra paslėptų mokesčių vežant šunį į Daniją?

Ne, nėra. Mes visada pateikiame galutinę kainą iš anksto – kai susitariame, tai ir yra kaina. Visi mokesčiai – keltai, kuras, draudimas, vairuotojas – įskaičiuoti. Vienintelis dalykas, kas gali padidinti kainą, tai jei klientas prašo papildomų paslaugų – pavyzdžiui, pristatymas į kitą miestą, kurio nebuvo sutarime, arba papildomos stotelės. Bet tai aptariame iš anksto, jokių staigmenų. Girdėjau apie kitus vežėjus, kurie paskui prideda mokesčius – mums taip elgtis gėda. Mes norime, kad klientas liktų patenkintas ir grįžtų, o ne kad jaustųsi apgautas. Sąžiningumas čia svarbiausia.

Rūšys – veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

15. Kokias šunų veisles dažniausiai vežate į Daniją?

Viskas, nuo jorkšyro terjerų iki vokiečių aviganių. Dažniausiai – vidutinio dydžio šunis: biglius, retriverius, kokerio spanielius. Tačiau vežame ir didelius – dogus, mastifus, bernų zenenhundus. Su dideliais šunimis daugiau darbo – jiems reikia didesnės erdvės, daugiau vandens, dažniau reikia sustoti. Maži šunys – paprasčiau, jie tilpo į nedideles dėžes ir dažnai tiesiog miega visą kelią. Vienas kartas, kuris įsiminė – vežėme du didžiulius landšyrus. Transportas vos tilpo. Bet jie buvo ramūs kaip senoliai – gulėjo, miegojo, vos pajudėdami. Juos vežti buvo lengviau nei vieną cholerišką taksą, kuris lojo visą kelią. Veislė – ne visada lemia elgesį.

16. Ar vežate šunis su specialiais poreikiais, pvz., neįgalius?

Taip, bet tai atvejis, kurį aptariame atskirai. Neįgalus šuo – tai papildomos atsakomybės. Pavyzdžiui, šuo be vienos kojos – jis gali keliauti, bet reikia specialios dėžės, kad nebūtų sunku įlipti ir išlipti. Arba aklas šuo – jam reikia ramios aplinkos, pažįstamo kvapo. Tokie pervežimai reikalauja daugiau komunikacijos su šeimininku – jis geriausiai pažįsta savo gyvūną. Vienas atvejis – senas labradoras su artritu. Šeimininkas davė specialią antklodę, vaistus, detalias instrukcijas. Kelionė praėjo gerai, bet reikėjo dažniau sustoti, kad šuo galėtų pajudėti. Tai buvo lėčiau, bet saugiau. Mes neatsisakome tokių užsakymų – tik prašome viską paaiškinti iš anksto.

17. Ką daryti, jei šuo agresyvus kitiems gyvūnams?

Agresyvus šuo – tai iššūkis. Reikia tai žinoti prieš pervežimą. Jei šuo puola kitus šunis – jis vežamas atskirai, su atitvarais, ir niekas kitas neturi priėjimo. Vairuotojui reikia būti atsargiam – ne kiekvienas gali su tokiu šunimi dirbti. Kartais mes paprasčiausiai atsisakome, jei rizika per didelė. Pavyzdžiui, vienas rotveileris – jo šeimininkas sakė, kad jis ramus, bet pirmą kartą pamatęs kitą šunį, puolė prie grotų. Laimei, niekas nenukentėjo, bet situacija buvo įtempta. Dabar visada klausiu: „ar jūsų šuo draugiškas kitoms šunims?“ – jei ne, tada tariamės atskirai. Tai ne gėda – tai atsakomybės klausimas.

Pasiruošimas – veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

18. Kaip paruošti šunį kelionei į Daniją?

Pirmiausia – veterinaras. Patikrinkite skiepų galiojimą, mikročipą, bendrą sveikatą. Antras žingsnis – įpratinkite šunį prie dėžės ar narvo, kuris bus naudojamas kelionėje. Trečias – sutvarkykite dokumentus. Ketvirtas – paruoškite krepšį su vandeniu, maistu, vaistais (jei reikia). Ir dar – pasivaikščiojimas prieš pat kelionę. Pavargęs šuo yra ramesnis šuo. Vienas mano mėgstamiausių patarimų – paimkite seną marškinėlę su jūsų kvapu ir įdėkite į narvą. Tai skamba kaip smulkmena, bet ji padeda. Šuo užuodžia savo žmogų ir jaučiasi saugiau. Tiesa, kartais šuo tiesiog negali susitvarkyti su stresu – tada veterinaro pagalba būtina. Negalima versti gyvūno kentėti vien dėl to, kad jums reikia keliauti.

19. Ką daryti, jei šuo turi specifinę dietą?

Jei šuo laikosi specialios dietos – pateikite aiškius nurodymus ir reikiamą maistą. Mes neimprovizuojame. Vienas šuo buvo alergiškas beveik viskam – jo šeinininkas davė didelį maišą specialaus pašaro su etiketėmis, kada ir kiek duoti. Taip pat davė vaistus su instrukcija, kada duoti. Mes viską vykdėme pagal nurodymus. Tačiau kartais šunys kelionės metu atsisako valgyti – tai normalu, stresas slopina apetitą. Svarbu, kad vandenį gertų. Jei šuo nevalgo ilgiau nei dvylika valandų – skambiname šeimininkui, tariamės. Šunys ne mašinos – jie reaguoja į aplinką, ir ne visada elgiasi taip, kaip tikimės.

20. Ar reikia kaip nors specialiai „nuteikti“ šunį prieš kelionę?

Ne, nereikia jokių gudrybių ar magijos. Svarbiausia – ramus šeimininkas. Šunys labai jaučia žmogaus emocijos – jei jūs nervinatės, jis nervinsis irgi. Elkitės natūraliai. Perduokite šunį ramiai, pasakykite kelis raminančius žodžius, duokite skanėstą. Negalima verkti, glėbesčiuoti ar daryti didelio atsisveikinimo šou – tai tik sustiprina šuns nerimą. Geriau trumpas, ramus atsisveikinimas. Vienas klientas atsisveikino su savo šunimi lyg paskutinį kartą – šuo pradėjo inkšti dar prieš išvykimą. Paskui visą kelią buvo neramus. Kita moteris atsisveikino paprastai – „iki, Šarūnai, greitai matysimės“ – ir šuo ramiai įlipo. Skirtumas akivaizdus. Raminanti energija yra užkrečiama.

Problemos – veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

21. Ką daryti, jei šuo vemja kelionės metu?

Vėmimas – ne retas dalykas, ypač pirmose kelionės valandose. Šunys linkę į judesio ligą, ypač maži ir vidutiniai. Mes turime specialius paklotus ir maišelius, kad būtų galima greitai sutvarkyti. Jei šuo vemia – sustojame, išeiname, leidžiame šuniui atsigaivinti. Jei vėmimas kartojasi – skambiname veterinarams. Vieną kartą šuo vėmė tris kartus per pirmas penkias valandas – sustojome pas vietos veterinarą, davė vaistų, ir likusi kelionė praėjo ramiai. Svarbu neignoruoti – nuolatinis vėmimas gali sukelti dehidrataciją, kas pavojinga. Bet retas vėmimas – tai dažnai tiesiog stresas arba tuščio skrandžio reakcija. Geriau nešerti šuns prieš kelionę arba duoti labai nedaug maisto.

22. Ką daryti, jei kelionės metu sugenda transportas?

Tai nutiko mums prieš metus – transporto variklis užvirė kažkur Lenkijos viduryje. Laimei, buvome ne autostreito viduryje, o mažoje degalinėje. Skambinome pagalbos tarnybai, atsiuntė kitą transportą – viskas užtruko keturias valandas. Šunys liko mūsų transporte su ventiliacija ir vandeniu, kol atvyko pagalba. Šeimininkams skambinome, paaiškinome situaciją. Tai buvo nervinama, bet ne katastrofa. Mūsų transportai yra prižiūrimi reguliariai, bet mechanika yra mechanika – kartais gedimų neįmanoma numatyti. Turime atsarginių planų, ryšį su servisais, ir visada pirmiausia rūpinamės gyvūnais. Jei gedimas ilgalaikis – ieškome alternatyvaus transporto, net jei tai reiškia papildomas išlaidas iš mūsų pusės.

23. Ką daryti, jei šuo pradeda loti ir nervintis visą kelionę?

Tai vienas sudėtingiausių dalykų, su kuriais susiduriame. Nuolatinis lojimas pavargdo visus – vairuotoją, kitus gyvūnus, ir patį šunį. Dažniausiai tai streso arba baimės reakcija. Mūsų vairuotojai bando įvairius metodus – raminantis balsas, skanėstai, muzika. Tačiau tai ne visada veikia. Vieną kartą šuo lojo be sustojimo aštuonias valandas – vairuotojas grįžo su galvos skausmu, bet šuo buvo sveikas ir saugus. Kartais padeda raminamieji vaistai, bet juos turi skirti veterinaras prieš kelionę. Mes negalime duoti nieko be šeimininko leidimo. Jei situacija tampa nevaldoma – skambiname ir tariamės. Svarbiausia – saugumas, bet komfortas irgi svarbu.

24. Kaip elgtis, jei Danijos pusėje niekas nepasitinka šuns?

Tai nėra ideali situacija, bet pasitaiko. Vieną kartą atvežėme šunį į Kopenhagą, o šeimininkas neatvyko – telefonas išjungtas. Stovėjome valandą, skambinome visais numeriais, kol pagaliau susisiekėme. Pasirodo, jis užmigo po darbo. Nemalonu, bet išsprendėme. Tokiais atvejais mes negalime palikti šuns gatvėje – jei niekas neatsiliepia, ieškome laikino sprendimo – arba pas draugus, arba pas veterinarą, arba tiesiog laukiame ilgiau. Bet tai kainuoja papildomai, ir mes tai aiškiai pasakome. Svarbu, kad šeimininkas būtų pasiekiamas ir atsakingas. Jei numatote, kad galite vėluoti – praneškite iš anksto. Komunikacija čia raktas.

Saugumas – veža šunis į Daniją kiekvieną dieną

25. Kokias saugumo priemones taikote vežant šunis?

Visi transportai turi užrakinamas dėžes, termoreguliaciją, GPS sekimą. Vairuotojai praeina mokymus – jie mokomi, kaip elgtis su įvairių charakterių šunis. Turime draudimą, apimantį gyvūnus. Bet svarbiausia – mūsų vairuotojai tiesiog myli šunis. Tai negali būti apmokytas dalykas – arba tu rūpiniesi, arba ne. Mes renkamės žmones, kuriems gyvūnai rūpi ne kaip „krovinys“, o kaip gyvi padarai. Vienas mūsų vairuotojas visada dainuoja šunims – sako, kad jie nurimsta. Skamba juokingai, bet jis teisus – šunys reaguoja į ramų balsą. Saugumas – tai ne tik mechaniniai dalykai, bet ir požiūris.

26. Ar vežant šunį į Daniją reikia draudimo?

Mes turime bendrą draudimą, bet rekomenduojame ir klientams apsidrausti atskirai, ypač jei šuo vertingas – veislinis arba retos veislės. Draudimas dengia pagrindinius atvejus – nelaimingi nutikimai, sveikatos pablogėjimas kelionės metu. Bet jis ne viską padengia, todėl verta pasitarti su draudimo bendrove, ką tiksliai apima polisas. Kartais žmonės mano, kad mes draudžiame jų gyvūną pilnai – ne, tai atskiras klausimas. Mes draudžiame transportą ir savo atsakomybę, bet šuns vertė – tai jau šeimininko reikalas. Skamba sausai, bet taip yra. Svarbiausia – kad viskas būtų aišku iš anksto, o ne po to, kai kas nors nutinka.

Vežant šunį į Daniją kasdien mes susiduriame su įvairiausiomis situacijomis – nuo dokumentų klaidų iki transporto gedimų, nuo stresuojančių šunų iki neatsakingų šeimininkų. Bet kiekviena kelionė yra patirtis, kuri mus moko ir leidžia tobulėti. Svarbiausia, kad šuo saugiai pasiektų tikslą – visa kita yra antraeilė. Jei planuojate vežti savo šunį į Daniją ar iš jos – skambinkite, rašykite, klauskite. Mes atsakome į visus klausimus, net ir tuos, kurie atrodo kvaili. Jokių kvailų klausimų nėra – yra tik tie, kuriuos neuždavėte, o reikėjo.