Vežu naminius gyvūnus į Frankfurtą kiekvieną dieną

Kas antras skambutis prasideda taip pat – „reikia kuo greičiau, nes jau rytoj skrendu". Ir suprantu tą jausmą, kai bilietas nupirktas, butas išnuomotas, o šuo ar katė vis dar Lietuvoje. Vežu naminius gyvūnus į Frankfurtą kiekvieną dieną, ir per tuos metus mačiau visko – nuo šeimininkų, kurie dokumentus susitvarkė prieš mėnesį, iki tų, kurie skambina penktadienio vakarą ir prašo pirmadienį jau būti vietoje. Šitas straipsnis skirtas tam, kad žinotumėt, kaip viskas veikia realybėje, o ne ant popieriaus. Nes tarp teorijos ir praktikos kartais būna labai didelis atstumas, ypač kai kalba eina apie keturkojus.

Kainos – naminių gyvūnų pervežimas į Frankfurtą

1. Kiek kainuoja gyvūno pervežimas iš Lietuvos į Frankfurtą?

Kaina priklauso nuo kelių dalykų – gyvūno dydžio, transportavimo būdo ir maršruto. Mažas šuo ar katė paprastai kainuoja mažiau nei didelis rotveileris, nes užima mažiau vietos ir reikia mažesnės narvo. Vidutiniškai kalbam apie 250-450 eurų sumą, bet tai labai apytiksliai. Kartais būna, kad žmogus prašo vežti jūrų kiaulytę, ir tada kaina kitokia, nes specialaus narvo nereikia, užtenka paprastos transportavimo dėžės. O kartais skambina dėl dviejų šunų ir katės – tada jau komplektinis variantas. Konkrečiai pasakysiu tik tada, kai žinosiu visus duomenis apie gyvūną.

2. Ar yra papildomų mokesčių, apie kuriuos iš pradžių nepasakojate?

Ne, stengiuos viską iškart sudėti ant stalo. Bet pripažįstu – kartais atsiranda nenumatytų dalykų. Pavyzdžiui, jei gyvūnui reikia papildomos vakcinos prieš kelionę, tai jau veterinaro išlaidos, ne mano. Arba jei pasienyje dėl kažkokių priežasčių reikia papildomų dokumentų, tai gali užtrukti. Vieną kartą vežėm katiną, kurio pasas buvo pasibaigęs – šeimininkė pati nepastebėjo. Teko laukti, kol veterinaras išrašys naują. Tai ne mūsų mokestis, bet laiko klausimas. Visada sakau – patikrinkit dokumentus prieš dvi savaites, ne prieš dvi dienas.

3. Kaip skaičiuojama kaina – pagal atstumą ar pagal gyvūną?

Čia dažnas nesusipratimas. Žmonės galvoja, kad kuo toliau – tuo brangiau, bet taip nėra. Maršrutas Lietuva–Frankfurtas yra fiksuotas, važiuojam beveik tą patį kelią kiekvieną dieną. Kaina priklauso nuo gyvūno – jo svorio, dydžio, ar reikia specialaus narvo, ar vežam vieną ar kelis. Jei žmogus turi du mažus šunis, tai gali būt pigiau nei vienas didelis, nes telpa į vieną transportavimo vietą. Bet jei veži du didelius vokiečių aviganius, tai jau reikia daugiau vietos. Logika paprasta – kuo daugiau vietos užima, tuo daugiau kainuoja.

4. Ar galima mokėti dalimis arba tik grynais?

Grynais galima, bet ne visada patogu. Ypač jei susitinkam tik perdavimo metu – tada reikia turėti tikslią sumą, nes grąžos ne visada turiu. Dėl mokėjimo dalimis – priklauso nuo situacijos. Jei užsakymas iš anksto, galima avansą pervesti, o likutį prieš kelionę arba jau perdavus gyvūną. Bet jei skambina ir prašo vežti rytoj, tai jau sunku su daliniais mokėjimais. Paprasčiau pavedimu, gauni sąskaitą-faktūrą, viskas aišku. Bankininkystė dabar tokia, kad per penkias minutes pervedi, nereikia jokių grynųjų.

5. Ar kaina skiriasi, jei vežu gyvūną be šeimininko?

Tai vienas dažniausių klausimų. Taip, kaina gali skirtis, bet ne visada į didžiąją pusę. Jei vežu gyvūną be šeimininko – vadinasi, kroviniu – tai reikia daugiau dokumentų, kartais papildomų procedūrų pasienyje. Bet kita vertus, nereikia derinti žmogaus grafiko, galiu pasiimti gyvūną bet kada. Vieną kartą šeimininkas išskrido anksčiau, o šunį atvežė mama – viskas pavyko, tik reikėjo notaro patvirtinto įgaliojimo. Tai papildomas popierizmas, bet ne tragedija. Svarbiausia – viską sutvarkyti iš anksto, o ne paskutinę dieną lakstyti pas notarą.

Dokumentai – gyvūnų pervežimas į Vokietiją

6. Kokie dokumentai reikalingi vežant gyvūną į Frankfurtą?

Pagrindinis dalykas – gyvūno pasas. Be jo niekur. Jame turi būti žymos apie visas vakcinas, ypač pasiutligės. Be to, gyvūnas turi būti paženklintas mikroschema – tas mažas čipas po oda. Vokietija, kaip ES šalis, reikalauja, kad pasiutligės vakcina būtų galiojanti ir padaryta ne anksčiau kaip prieš 21 dieną. Jei skiepas padarytas prieš savaitę – per anksti, antikūnai dar nesusiformavę. Tai dažna klaida, ypač jaunų gyvūnų savininkų. Dar kartais reikia sveikatos pažymėjimo iš veterinaro, bet tai priklauso nuo konkrečios situacijos.

7. Ar reikia kažkokių leidimų iš Vokietijos pusės?

Paprastam naminiui gyvūnui – ne. Jei veži šunį, katę ar šešką, tai ES viduje viskas paprasta. Bet yra išimčių. Kai kurie šunų veislės Vokietijoje laikomi pavojingais – pitbuliai, amerikiečių stafordšyro terjerai ir panašiai. Tada jau reikia žiūrėti konkrečios federalinės žemės taisykles, nes Hesenas, kur yra Frankfurtas, gali turėti savo reikalavimus. Vieną kartą vežėm šunį, kurio dokumentuose buvo parašyta „mišrūnas", bet atrodė kaip grynas pitbulis. Pasienyje kilo klausimų, teko aiškinti. Galiausiai praleido, bet nervų kainavo.

8. Ką daryti, jei gyvūno paso galiojimas pasibaigęs?

Tai rimtesnis klausimas, nei daugelis galvoja. Pasibaigęs pasas reiškia, kad gyvūnas oficialiai neturi dokumentų. Reikia kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad išrašytų naują. Bet čia atsiranda niuansas – jei pasiutligės vakcina sena, reikia skiepyti iš naujo ir laukti 21 dieną. Tai reiškia, kad negali vežti gyvūno iškart. Vieną kartą skambino moteris, kurios katės pasas pasibaigęs prieš tris mėnesius – ji pati nepastebėjo. Teko atidėti kelionę dviem savaitėms. Nemalonu, bet kitaip neina. Todėl visada sakau – pasitikrinkit dokumentus bent mėnesį prieš planuojamą datą.

9. Ar veterinarinė pažyma turi būti išduota tam tikrą laiką prieš kelionę?

Taip, ir čia svarbus laikas. Sveikatos pažymėjimą veterinaras turi išrašyti ne anksčiau kaip prieš 24 valandas iki kelionės. Tai reiškia, kad negali eiti pas veterinarą prieš savaitę ir gauti pažymą – ji bus negaliojanti. Tai sukuria tam tikrą logistinį iššūkį, ypač jei veterinaras dirba tik rytais, o mes išvažiuojam vakare. Kartais tenka derinti taip, kad ryte nueitum pas veterinarą, o po pietų jau atvežtum gyvūną į surinkimo punktą. Ne visada patogu, bet taisyklės yra taisyklės. Vokietijos pusėje tikrina griežtai.

10. Ką daryti su dokumentais, jei gyvūnas yra iš prieglaudos?

Prieglaudos gyvūnai – atskira istorija. Dažnai jie neturi paso arba dokumentai būna neišsamūs. Reikia pradėti nuo nulio – mikroschema, vakcinacijos, pasas. Tai užima laiko, kartais mėnesį ar daugiau. Bet būna ir kitaip – prieglaudos kartais turi visus dokumentus, nes gyvūnas buvo atvežtas iš kitos ES šalies. Vieną kartą vežėm šunį iš „Vyšnių sodas" prieglaudos – viskas sutvarkyta puikiai, tik pasas buvo seno pavyzdžio. Teko tikrinti, ar Vokietija priims. Priėmė, bet su pastabomis. Svarbu – ne spėlioti, o skambinti ir klausti.

Transportavimas – saugus gyvūnų gabenimas į Frankfurtą

11. Kokiu transportu vežate gyvūnus?

Vežame specialiai pritaikytu mikroautobusu. Nėra taip, kad metu narvą į bagažinę ir važiuoju. Transporto priemonė turi ventiliaciją, temperatūros kontrolę, ir vieta kiekvienam gyvūnui atskirai. Dideli šunys turi savo sekcijas, maži gali būti kartu, jei šeimininkas leidžia. Bet ne visada. Vieną kartą vežėm du šunis, kurie namuose puikiai sutaria, bet mašinoje pradėjo urzgti vienas ant kito. Teko atskirti. Niekada negali žinoti, kaip gyvūnas elgsis transporto priemonėje – tai kitokia aplinka, kitokie kvapai, stresas.

12. Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos į Frankfurtą?

Priklauso nuo maršruto ir sustojimų. Tiesiai važiuojant – maždaug 14-16 valandų. Bet mes nevažiuojam tiesiai, nes gyvūnams reikia pertraukų. Kas 3-4 valandas sustojam, kad gyvūnai galėtų atsigerti, pasivaikščioti, jei reikia. Tai prailgina kelionę iki 18-20 valandų. Kartais dar ilgiau, jei eismas prastas arba pasienyje eilė. Vieną kartą Lenkijos pasienyje užtrukom dvi valandas dėl patikros – ne dėl mūsų, bet dėl kitų mašinų. Gyvūnai nervinosi, bet ištvėrė. Svarbu, kad jie turėtų vandens ir nebūtų per karšta ar per šalta.

13. Ar gyvūnai kelionės metu gauna vandens ir maisto?

Vandens – taip, visada. Kiekvienas narvas turi gertuvę arba dubenėlį, kurį pildom reguliariai. Dėl maisto – čia jau priklauso nuo šeimininko pageidavimų ir gyvūno įpročių. Kai kurie šunys kelionės metu neėda – tiesiog stresas. Kiti suėda viską, ką duodi. Paprastai rekomenduoju šeimininkams nešerti gyvūno prieš pat kelionę, kad nebūtų pykinimo. Bet tai ne taisyklė – jei šuo įpratęs valgyti ryte, tai geriau duoti įprastą porciją. Vieną kartą šeimininkė davė savo katei kažkokių raminamųjų tablečių su maistu – katė miegojo visą kelią. Nežinau, ar tai gerai, bet katė atrodė rami.

14. Kaip užtikrinama, kad gyvūnams nebūtų per karšta ar per šalta?

Mikroautobuse yra kondicionierius ir šildymas. Vasarą palaikom apie 22-24 laipsnius, žiemą – apie 20. Bet ne visada pavyksta idealiai. Ypač vasarą, kai lauke 35 laipsniai, o mašina stovi kamštyje – kondicionierius dirba, bet karščio banga vis tiek jaučiasi. Tada stengiamės važiuoti naktį arba anksti ryte, kad būtų vėsiau. Žiemą kita problema – kai sustoji, mašina greitai atvėsta. Todėl neleidžiam ilgų sustojimų šaltuoju metų laiku. Vieną kartą sausį užgeso mašina Lenkijos vidury – pusvalandis be šildymo. Gyvūnai sušalo, bet nekritiškai. Po to dar labiau pradėjom tikrinti techniką prieš kiekvieną išvažiavimą.

15. Ar galima vežti gyvūną kartu su kitais daiktais?

Gali, bet su apribojimais. Negaliu vežti gyvūno šalia chemikalų, aštrių daiktų ar kažko, kas keltų pavojų. Jei žmogus prašo kartu pervežti narvą, guolį, maistą – tai viskas ok. Bet jei prašo įmesti dar ir dėžę su knygomis ar buitine technika – ne. Saugumo sumetimais. Gyvūnas turi būti izoliuotas nuo bet ko, kas gali jam pakenkti. Be to, papildomi daiktai užima vietą, o vietos ribotos. Vieną kartą žmogus atvežė šunį su trimis lagaminais ir dar dviračiu – teko aiškinti, kad ne viskas telpa. Galiausiai dviratį paliko Lietuvoje.

Procedūros – naminių gyvūnų pervežimo tvarka

16. Kaip vyksta gyvūno paėmimas Lietuvoje?

Paprastai susitinkam tam tikroje vietoje – dažniausiai Kaune arba Vilniuje, priklausomai nuo to, iš kur žmogus. Yra galimybė ir paimti iš namų, bet tai papildomai kainuoja, nes reikia važiuoti į konkretų adresą. Perdavimo metu patikrinam dokumentus, apžiūrim gyvūną – ar sveikas, ar tinkamai su narvu. Kartais šeimininkai atveža šunį be narvo ir sako „jis ramus, nereikia". Bet reikia. Visada reikia. Net pats ramiausias šuo gali išsigąsti svetimoje aplinkoje ir pradėt elgtis neadekvačiai. Tai ne pasitikėjimo klausimas, o saugumo.

17. Ką daryti, jei gyvūnas blogai jaučiasi kelionės metu?

Tai nutinka dažniau, nei žmonės galvoja. Pykinimas, viduriavimas, nerimas – visa tai normalu. Turim pirmosios pagalbos priemones, bet jei situacija rimta, sustojam ir ieškom veterinaro. Vieną kartą Lenkijos užmiesčio kelyje šuo pradėjo vemti ir viduriuoti – pasirodo, šeimininkė davė jam kažkokių naujų skanėstų prieš kelionę. Sustojom, radom veterinarijos kliniką netoliese, veterinaras davė vaistų. Užtrukom valandą, bet šuo atsigavo. Po to visada klausiu šeimininkų, ar jie davė kažko naujo ar neįprasto prieš kelionę. Atsakymas dažnai būna „o, taip, davau naują kaulą".

18. Kaip gyvūnas perduodamas Frankfurte?

Susitinkam sutartoje vietoje – gali būti prie šeimininko namų, prie viešbučio arba tam tikroje stovėjimo aikštelėje. Viskas priklauso nuo to, kur žmogus gyvena ar apsistojęs. Perdavimo metu šeimininkas pasirašo, kad gavo gyvūną, ir viskas. Bet čia būna įdomių situacijų. Vieną kartą šeimininkas vėlavo pusvalandį, nes susimaišė adresą – rašė vieną gatvę, bet gyveno kitoje. Laukėm, skambinom, galiausiai suradom. Kitą kartą atvažiavo ne šeimininkas, o jo draugas, kurio šuo nepažino – pradėjo loti. Užtruko, kol nusiramino. Tokios smulkmenos, bet jos nutinka.

19. Ar galima sekti gyvūno kelionę realiu laiku?

Galima, bet ne visada tai darom. Jei žmogus prašo, siunčiam nuotraukas ir trumpus pranešimus kas kelias valandas. Bet ne GPS sekimą – tam reikia specialios įrangos, kurią dar ne visada turim. Planuojam įsidiegti, bet kol kas tai rankinis darbas. Kartais šeimininkai skambina kas valandą ir klausia „kur jau esat?" – suprantu nerimą, bet tai trukdo vairuoti. Stengiuos atsakyti, bet ne visada galiu. Geriausias variantas – susitarti, kad pranešiu tris kartus: išvažiavus, per vidurį ir prieš atvykimą.

20. Ką daryti, jei gyvūnas pabėga perdavimo metu?

Tai baisiausias košmaras, bet yra nutikę. Ne su mumis, bet su kitais vežėjais girdėjau istorijų. Todėl visada reikalaujam, kad gyvūnas būtų ant pavadėlio, net jei jis „niekada nebėga". Ir narvas turi būti uždarytas, kol neperduodam šeimininkui. Vieną kartą katė iššoko iš narvo, kai atidarėm dureles – bet ji buvo ant pavadėlio, tai nubėgo tik metro. Šeimininkė išsigando, bet viskas baigėsi gerai. Po to pradėjom atidarinėti narvus tik uždaroje patalpoje arba su papildomu pavadžiu. Saugumas pirmiausia.

Specialūs atvejai – gyvūnų pervežimas iš Lietuvos

21. Ar vežate egzotinius gyvūnus – roplius, paukščius, triušius?

Vežam, bet ne visus. Šunys, katės, šeškai – tai standartas. Triušiai, jūrų kiaulytės, dekoratyvinės žiurkės – taip, galiu. Paukščiai – priklauso nuo rūšies. Papūgą galiu, bet erelį – ne. Roplius – taip, bet reikia specialių leidimų, jei tai saugoma rūšis. Vieną kartą skambino žmogus, kuris norėjo vežti vėžlį – pasirodo, tai saugomas Graikijos vėžlys, kuriam reikia CITES leidimo. Teko atsisakyti, nes neturėjom patirties su tokiais dokumentais. Geriau pasakyti „ne", nei sugadinti reikalą. Egzotika reikalauja daugiau žinių, ir ne visada jų turiu.

22. Kaip elgtis, jei gyvūnas turi sveikatos problemų?

Tai labai svarbus klausimas. Jei gyvūnas serga, vartoja vaistus – reikia pasakyti iš anksto. Ne tada, kai jau atveži. Turim žinoti, kokių vaistų reikia, kada duoti, kokia dozė. Vieną kartą šuo, kuris turėjo širdies problemų, kelionės metu pradėjo keistai kvėpuoti – pasirodo, šeimininkas pamiršo paminėti, kad jam reikia tablečių kas 8 valandas. Sustojom, ieškom vaistinės, bet tokių vaistų be recepto negausi. Laimei, šeimininkas atsiuntė receptą elektroniniu paštu, ir vaistininkė Lenkijoje išdavė. Bet tai buvo stresas visiems. Todėl – viską sakykit iš anksto.

23. Ar vežate agresyvius ar sunkiai valdomus gyvūnus?

Vežam, bet su sąlygomis. Agresyvus šuo turi būti specialiame narve, su antsnukiu, ir šeimininkas turi įspėti iš anksto. Negaliu rizikuoti kitų gyvūnų saugumu. Vieną kartą vežėm rotveilerį, kuris, pasak šeimininko, „labai draugiškas". Bet kai atvažiavo kitas šuo, rotveileris pradėjo urzgti ir trankytis į narvo sieneles. Teko atskirti juos kuo toliau vienas nuo kito. Po to šeimininkas prisipažino, kad rotveileris nemėgsta kitų šunų. Tai informacija, kurią reikėjo pasakyti iš pradžių. Ne visada žmonės meluoja – kartais tiesiog neįvertina situacijos.

24. Ką daryti, jei gyvūnas yra labai senas arba neįgalus?

Seni gyvūnai reikalauja daugiau dėmesio. Jie dažniau pavargsta, jiems reikia dažniau sustoti, kartais reikia specialių vaistų ar papildų. Neįgaliems gyvūnams – panašiai. Vieną kartą vežėm šunį be vienos kojos – jis puikiai adaptavęsis, bet narve sunkiau judėti. Teko dėti papildomą paklotą, kad būtų minkščiau. Kitą kartą vežėm labai seną katę, kuriai buvo inkstų nepakankamumas – reikėjo dažnai girdyti. Šeimininkė davė išsamias instrukcijas, ir viskas pavyko. Bet tai ne standartinis užsakymas – reikia daugiau laiko ir kantrybės. Jei jūsų gyvūnas turi specialių poreikių – pasakykit, pritaikysim.

25. Ar galima atšaukti užsakymą ir ar grąžinami pinigai?

Atšaukti galima, bet su sąlygomis. Jei atšauki prieš 48 valandas – grąžinam viską. Jei prieš 24 valandas – pusę sumos. Jei paskutinę minutę – pinigai negrąžinami, nes jau suplanuotas maršrutas, rezervuota vieta. Bet visada stengiuos būti lankstus. Vieną kartą žmogus atšaukė prieš 12 valandų dėl šeimos nario mirties – grąžinau visus pinigus, nes tai ne jo kaltė. Kita vertus, yra buvę, kad žmogus tiesiog persigalvojo ir parašė „nebereikia" – tada jau kita kalba. Svarbu – komunikuoti. Jei kažkas nutiko, skambinkit, aiškinkit, rasim sprendimą.

26. Kaip pasiruošti gyvūną kelionei iš anksto?

Pirmas žingsnis – veterinaras. Patikrinkit sveikatą, atnaujinkit skiepus, įsitikinkit, kad pasas galioja. Antras žingsnis – pripratinkit gyvūną prie narvo. Ne prieš kelionę, o bent prieš dvi savaites. Tegul miega narve, ėda narve, kad asocijuotų jį su kažkuo pozityviu. Trečias žingsnis – nekeiskit mitybos prieš kelionę. Naujas maistas + stresas = viduriavimas. Ketvirtas žingsnis – jei gyvūnas labai neramus, pasitarkit su veterinaru dėl raminamųjų. Bet ne duokit savo nuožiūra – tai gali būti pavojinga. Penktas žingsnis – susidėkit viską iš vakaro: dokumentus, maistą, vandenį, pavadėlį. Ryte mažiau streso.

Išvada

Vežu naminius gyvūnus į Frankfurtą kiekvieną dieną, ir kiekviena kelionė kitokia. Vieną dieną veži ramų auksaspalvį retriverį, kitą – nervinę katę, kuri cypia visą kelią. Bet esmė ta pati – saugiai pristatyti gyvūną iš taško A į tašką B. Jei planuojate kraustytis į Frankfurtą ar tiesiog reikia pervežti keturkojį – skambinkit, rašykit, klauskit. Geriau paklausti per daug nei per mažai. Dokumentus tvarkykit iš anksto, gyvūną ruoškit palaipsniui, ir viskas bus gerai. Kelionė ilga, bet įveikiama – tiek jums, tiek jūsų augintiniui.