Šunų pervežimas iš Roterdamo į Lietuvą

Šunys – dažniausi mūsų keleiviai. Ne katės, ne triušiai, o šunys. Ir ne be priežasties – šuo yra tas gyvūnas, kurį žmonės dažniausiai vežasi kartu persikraustydami, dovanodami ar tiesiog grįždami namo. Šitas tekstas skirtas tiems, kuriems reikia pervežt šunį iš Roterdamo į Lietuvą. Aiškinsiu, kaip viskas vyksta, ko reikia pasiruošt ir kokių klaidų vengt. Rašau iš patirties, ne iš vadovėlio. Jei kažkas skamba per daug paprastai – taip ir turi būt. Šunų pervežimas nėra raketų mokslas, bet taisyklių yra.

Kainos – kiek kainuoja šuns pervežimas

1. Nuo ko priklauso šuns pervežimo kaina?

Pirmiausia nuo dydžio. Mažas šuo – čihuahua, jorkšyras – kainuoja mažiau, nes užima mažai vietos. Vidutinis – kokeris, biglis – vidutiniškai. Didelis – aviganis, retriveris – brangiausia. Bet dydis ne vienintelis faktorius. Svarbu ir tai, ar šuo važiuos vienas, ar su kitais gyvūnais. Jei vienas – kaina didesnė, nes visa mašina skirta vienam gyvūnui. Jei su kitais – dalinat išlaidas. Dar vienas dalykas – sezonas. Vasarą, kai visi kraustosi, užsakymų daugiau ir galim derint maršrutus. Žiemą – rečiau, todėl kartais brangiau. Bet tai ne taisyklė, o tendencija. Konkrečią kainą visada sakom individualiai.

2. Kiek kainuoja mažo šuns pervežimas?

Mažas šuo, kuris telpa į standartinį transportavimo krepšį – 150–220 eurų. Tai orientyras, ne galutinė kaina. Priklauso nuo to, iš kur Roterdamo reikia paimt ir kur Lietuvoj nuvežt. Jei paimam iš centro ir vežam į Vilnių – viena kaina. Jei reikia važiuot į priemiestį ir vežt į Kauną – gali būt kita. Maži šunys – paprasčiausias pervežimas. Jie mažai stresuoja, dažniausiai miega visą kelią. Vienas jorkšyras net pradėjo knarkt po valandos. Šeimininkė sakė, kad jis toks – užmiega bet kur. Tokius vežt vienas malonumas. Bet net ir mažam šunim reikia pasiruošt – dokumentai, narvas, vanduo. Mažas nereiškia beproblemis.

3. Kiek kainuoja didelio šuns pervežimas iš Roterdamo?

Didelis šuo – 280–450 eurų. Vokiečių aviganiai, labradorai, haskiai – visi jie užima nemažai vietos. O jei tai dar ir sunkus šuo – mastifas, bernų zenenhundas – reikia ir papildomos jėgos pakrovimui. Vieną syk vežėm Šv. Bernardą – 80 kilogramų gryno svorio. Trys žmonės kilnojom narvą. Kaina atitinkamai didesnė, bet ne todėl, kad branginam – todėl, kad realiai daugiau išlaidų. Dideli šunys dažniau geria vandenį, dažniau reikia stot. Tai ilgina kelionę, ir tai įskaičiuota į kainą. Bet svarbu pasakyt – didelis šuo nebūtinai reiškia sunkų šunį. Koliui, pavyzdžiui, didelis bet ne toks sunkus. Kaina skaičiuojama pagal narvo matmenis ir svorį kartu.

Dokumentai – ką privalu turėti

4. Kokie dokumentai reikalingi šuns pervežimui iš Nyderlandų?

Europos augintinių pasas – privalomas. Jame turi būt įrašyta mikroschemos numeris, skiepų data, veterinaro antspaudai. Pasiutligės skiepas – privalomas, turi galioti. Veterinaro sveikatos pažymėjimas – išduodamas prieš 48 valandas iki kelionės. Be šių trijų dalykų – nevažiuojam. Tai ne mūsų taisyklės, tai ES reglamentas. Nyderlanduose veterinarai tai puikiai žino, ir pas juos viskas paprasta. Bet reikia eit pas oficialų veterinarą, ne pas bet kokį. Oficialų reiškia tą, kuris turi teisę išduot gyvūnų pasus ir sveikatos pažymėjimus. Olandijoj jų daug, susirast nesunku. Vienas klientas bandė eit pas veterinarą Belgijoj, nes ten pigiau. Galima, bet tada reikia papildomo laiko važinėt. Neapsimoka.

5. Ką daryti, jei šuns pasas paseno?

Reikia naujo. Paprasta. Veterinaras išduoda naują pasą, perneša senus duomenis. Tai užtrunka vieną vizitą – 20–30 minučių. Bet yra niuansas – jei skiepas pasenęs, reikia pakartotinio skiepo ir 21 dienos laukimo. Todėl rekomenduoju patikt pasą likus bent mėnesiui prieš planuojamą kelionę. Vienas atvejis – žmogus skambino trečiadienį, norėjo vežt šeštadienį. Pasirodo, pasiutligės skiepas pasibaigęs prieš du mėnesius. Teko atidėt kelionę trims savaitėms. Jis supyko, bet ką daryt – taisyklės negalioja pasirinktinai. Veterinaras Roterdamoje, kuris išdavė pasą, galėjo primint, kad skiepas baigiasi. Bet nepaminėjo. Dabar visada sakom klientams – patikrinkit patys.

6. Ar reikia kokios nors deklaracijos vežant šunį per sieną?

Ne, jei tai asmeninis augintinis. Deklaracija reikalinga tik tada, kai gyvūnas vežamas komerciniais tikslais – pardavimui, parodoms su prizu, veisimui už mokestį. Asmeninis augintinis – tiesiog turi turėt pasą ir sveikatos pažymėjimą. Bet pasienyje gali paprašyt parodyt dokumentus. Tai normalu, ne panikos priežastis. Vieną kartą vokietis pasienyje pusę valandos tikrino mūsų dokumentus – tiesiog buvo kruopštus. Gyvūnai ramiai miegojo narvuose, mes laukėm, kol patikrins. Šuo net nesuprato, kad kažkas vyksta. Svarbu – dokumentai turi būt tvarkingi ir lengvai pasiekiami. Ne maiše po kitais daiktais, o ranka pasiekiami.

Šuns paruošimas kelionei

7. Kaip paruošti šunį ilgai kelionei?

Palaipsniui. Jei šuo nepratęs prie narvo – pradėkite pratinti bent dvi savaites prieš kelionę. Pirmiausia – narvas atviras kambary, skanėstai viduj. Po to – trumpi uždarymai, 5–10 minučių. Po to – ilgesni. Prieš pačią kelionę – trumpas pasivažinėjimas mašinoje, 15–20 minučių. Jei šuo vemtų – geriau sužinot namie, ne kelyje. Vienas žmogus iš Roterdamo turėjo haskį, kuris nekentė narvo. Pratino tris savaites – pirmą savaitę tik skanėstai, antrą – uždarymai, trečią – pasivažinėjimai. Rezultatas – haskis įlipo į narvą pats ir užmigo per penkias minutes. Reikia kantrybės, bet veikia daug geriau nei bet kokie vaistai.

8. Kuo šerti šunį prieš kelionę?

Lengvai. Ne sunkiu maistu, ne riebiu. Geriausia – įprastas sausas maistas, bet mažesnė porcija nei įprastai. Šerkit likus 3–4 valandom iki kelionės. Perpildytas skrandis + mašinos judesys = vėmimas. Tai paprasta fizika. Vienas šuo, kurį vežėm iš Roterdamo, prieš kelionę gavo pilną dubenį virtos vištienos, nes šeimininkė "norėjo palepint prieš ilgą kelią". Pirmos dvi valandos buvo gerai, paskui prasidėjo. Visa mašina, narvas, šuo – viskas aplaistyta. Sustojom, valėm, šuo jautėsi prastai. Nuo to laiko visada sakom – lengvas maistas, maža porcija, daug vandens. Vandens negailėkit, bet maistą – saikingai.

9. Ką dėti į narvą kartu su šunimi?

Pledą arba seną marškinėlį su šeimininko kvapu. Tai skamba keistai, bet veikia. Šuo užuodžia pažįstamą kvapą ir ramiau. Vandens gertuvę, pritvirtinamą prie narvo. Mažą žaislą, bet ne tokį, kuris gali užspringt. Popierinį rankšluostį ar sugeriantį kilimėlį – jei "nutiktų nelaimė". Ir jokių kaulų ar kramtomų skanėstų, kurie gali sukelt problemų. Vienas šeimininkas įdėjo didelį kaulą, šuo jį graužė visą kelią ir susižeidė dantenas. Mažas kraujavimas, bet nemalonu. Geriau paprastas minkštas žaislas, kuris nekelia pavojaus. Ir dar – nepamirškit antkaklio su telefono numeriu. Jei kas nutiktų, žmogus galėtų paskambint tiesiai jums.

Kelionė – kas vyksta kelyje

10. Kaip šuo jaučiasi kelionės metu?

Įvairiai. Pirmos dvi valandos dažniausiai sunkiausios – šuo nervinasi, loja arba inkščia. Po to pavargsta ir užmiega. Išskyrus atvejus, kai šuo įpratęs prie mašinos – tada miega iškart. Vienas retriveris užmigo per 10 minučių ir pramiegojo 15 valandų. Šeimininkė sakė, kad jis toks – "miega kaip kūdikis". Bet yra ir kitaip. Vienas belgų aviganis visą kelią budėjo – stebėjo aplinką, kartais urzgė. Ne agresyviai, tiesiog saugojo. Tai jo prigimtis. Mes nebandėm jo nuramint, tiesiog leidom būt. Po 10 valandų jis taip pat užmiego. Šunys turi skirtingus charakterius, ir mes tai gerbiam.

11. Ką daryti, jei šuo pradeda loti kelionės metu?

Visų pirma – nesistresuot. Šuo loja dėl priežasties – gal nuobodu, gal bijo, gal nori dėmesio. Stabdom mašiną, leidžiam pasivaikščiot, duodam vandens. Dažniausiai po pasivaikščiojimo šuo nurimsta. Jei loja toliau – bandom uždengt narvą, kad nematytų aplinkos. Kartais padeda. Jei vis tiek loja – tiesiog laukiam. Šuo negali loti amžinai, pavargs ir nutils. Vienas kurtas lojo pirmas šešias valandas. Šeimininkas skambino kas pusvalandį, klausė, ar viskas gerai. Po šešių valandų kurtas užmiego ir miegojo iki pat Lietuvos. Šeimininkas negalėjo patikėt, kad "tas velnias" galėjo nutylėt. Bet pavargsta net labiausiai energingi šunys.

12. Kaip dažnai stabdom dėl šuns?

Kas 4–5 valandas, bet prireikus – ir dažniau. Šunys turi gert vandenį, pasivaikščiot, atlikt reikalus. Kiekvienas stojimas trunka 15–20 minučių. Ieškom tinkamos vietos – degalinės su žalia zona arba paprasčiausia aikštelė pakelėj. Vokietijoj ir Lenkijoj tokių vietų daug. Vienas dalykas, kurį pastebėjom – kai kurie šunys atsisako vaikščiot svetimoj vietoj. Jie stovi ir žiūri į tave, lyg sakydami "kur aš esu". Tada nešam atgal į narvą ir važiuojam. Nereikia versti. Kitas stojimas jau bus geriau. Palaipsniui šuo pripranta prie naujų kvapų ir pradeda tyrinėt. Kantrybė svarbiau nei tvarkaraštis.

Sveikata – ką žinoti apie šuns būklę

13. Ar šuo gali susirgti kelionės metu?

Gali, bet retai. Dažniausia problema – vėmimas dėl judesio ligos. Kaip ir žmonėms, taip ir šunims – ne visi toleruoja mašiną. Bet yra skirtumas tarp vėmimo ir rimtos ligos. Jei šuo pradeda viduriuot, karščiuot ar elgtis neįprastai – stabdom ir vertinam. Turim termometrą, žinom normalią šuns temperatūrą – 38–39 laipsniai. Jei daugiau – skambinam veterinaram. Lenkijoj turim pažįstamą veterinarą netoli Varšuvos, kuris priima bet kada. Vieną kartą šuniui pakilo temperatūra, veterinaras davė vaistų, po dviejų valandų šuo jau normalus. Šeimininkė iš Vilniaus jaudinosi, bet mes ramiai – viskas suvaldyta. Svarbiausia – neignoruot simptomų ir reaguot greitai.

14. Ką daryti, jei šuo turi alergiją?

Informuot mus iš anksto. Jei šuo alergiškas tam tikram maistui – pasakykit, kad neklystume. Jei alergiškas vabzdžių įkandimams – duokit vaistų kartu. Jei yra specifinių vaistų – įdėkit į aiškiai pažymėtą maišelį su nurodymais. Vienas kokeris turėjo alergiją blusoms – vos įkanda, iškart bėrimas. Šeimininkė davė vaistų ir nurodymą, kada duot. Mes davėm, viskas gerai. Bet jei būtų pamiršusi pasakyt – būtume nežinoję, kodėl šuo kasosi. Alergija nėra priežastis nevežt, bet tai informacija, kuri turi būt perduota. Mes ne gydytojai, bet pagal nurodymus elgtis galim.

15. Ar galima vežti šunį, kuris serga lėtine liga?

Galima, su sąlyga, kad turit veterinaro pažymą ir vaistus. Diabetas, širdies liga, sąnarių problemos – viskas tvarkoj, jei kontroliuojama. Svarbu – pasakykit, kada ir kokių vaistų reikia duot. Vienas auksaspalvis retriveris turėjo širdies problemų, gerdavo tabletes kas aštuonias valandas. Šeimininkas davė tablečių ir aiškų grafiką. Mes laikėmės grafiko, davėm tabletes laiku. Šuo važiavo ramiai, be jokių problemų. Bet jei šeimininkas būtų pamiršęs paminėt – mes nebūtume žinoję. Ir tai galėjo būt pavojinga. Lėtinės ligos nėra kliūtis, bet jos reikalauja daugiau komunikacijos.

Elgesys – kaip elgtis su skirtingais šunimis

16. Ką daryti, jei šuo agresyvus?

Pirmiausia – žinot iš anksto. Jei šuo turi agresijos problemų, pasakykit. Mes tada imamės papildomų atsargumo priemonių – storesnės pirštinės, papildomas pavadėlis, atstumas. Bet agresyvų šunį vežam. Tik ne taip paprastai. Vienas rotveileris iš Roterdamo buvo žinomas "sunkus" šuo – urzgdavo ant visų svetimų. Šeimininkas davė specialų antsnukį ir patarimą: "nežiūrėkit jam į akis pirmas 10 minučių". Paklausėm. Po 10 minučių rotveileris atkišo nosį, pauostė, ir viskas. Visą likusį kelią miegojo. Agresija dažniausiai kyla iš baimės. Jei duodi šuniui laiko ir erdvės, jis nurimsta.

17. Kaip elgtis su šunimi, kuris bijo žmonių?

Palikt jį ramybėje. Paprasta. Šuo, kuris bijo žmonių, nemėgsta, kai kažkas artinasi, bando glostyt ar kalbinti. Mes tiesiog padarom viską greitai ir ramiai – atidarom narvą, patikrinam vandenį, uždarom. Jokių staigių judesių, jokių garsų. Vienas kurtas bijojo visko – vyrų, moterų, vaikų, kitų šunų. Šeimininkė sakė, kad jis buvo prieglaudoj ir turėjo blogų patirčių. Mes elgėmės su juo kaip su nematomu – darėm savo, nekreipėm dėmesio. Po kelių valandų kurtas pradėjo stebėt mus pro narvo tarpus. Po pusės kelionės jau leidosi paglostomas. Tokiems šunim reikia laiko, ir mes jo turim.

18. Ar šuo gali važiuot laisvas, be narvo?

Ne. Jau minėjau, bet pakartosiu – tai draudžiama ir pavojinga. Laisvas šuo mašinoj – tai kaip laisvas keleivis be saugos diržo, tik dar blogiau. Šuo gali iškrist, kai atidarom duris, gali iššokt ant vairuotojo, gali įlįst po pedalais. Vienas žmogus prašė, kad jo auksaspalvis "tiesiog sėdėtų ant galinės sėdynės, jis toks ramus". Ne, ne ir ne. Net pats ramiausias šuo turi būt narve. Tai ne bausmė – tai saugumas. Šuo narve jaučiasi kaip urve – saugiai. Yra mokslinių tyrimų, kurie tai patvirtina. Mes ne rizikuojam gyvūnais, todėl narvas privalomas visada.

Atvykimas į Lietuvą

19. Kaip vyksta šuns perdavimas Lietuvoje?

Susitariam vietą. Paprastai šeimininko namai, bet kartais kitur. Vienas žmogus prašė atvežt į darbą, nes gyveno toliau ir negalėjo laukt namie. Nuvežėm prie biuro, jis išėjo per pietų pertrauką, paėmė šunį. Kitas prašė atvežt pas mamą į kaimą – nuvažiavom, mama priėmė, šuo iškart į glėbį. Svarbu – kad kas nors lauktų vietoj. Mes negalim palikt šuns prie durų ir išvažiuot. Perdavimas trunka 5–10 minučių – patikrinam dokumentus, pasirašom, atiduodam. Kartais šeimininkas nori pasėdėt su šunim prie mašinos, kol šuo atsigauna po kelionės. Leidžiam, neskubinam. Tai jų momentas.

20. Ką daryti, jei šuo atvykęs atsisako vaikščiot?

Palaukt. Šuo po ilgos kelionės gali būt pavargęs, sumišęs, išsigandęs naujos aplinkos. Normalu, kad pirmą valandą jis tik stovi arba guli. Neverskit eit, nešaukit, neveskit pavadžiu. Duokit laiko. Vienas šuo iš Roterdamo atvykęs į Vilnių praleido pirmas tris valandas po stalu. Šeimininkė jaudinosi, skambino mums. Sakėm – palaukit. Po trijų valandų šuo išlindo, apsiuostė, nuėjo prie dubens ir pradėjo ėst. Kitą dieną jau lakstė kieme. Kelionės stresas praeina, bet reikia laiko. Kiekvienas šuo skirtingas – vieni adaptuojasi per valandą, kitiems reikia paros.

Dažnos problemos – ką daryti

21. Ką daryti, jei šuo pradeda vemti kelionės metu?

Stabdom, valom, leidžiam šuniui atsigaut. Vėmimas dažnas, ypač pirmais kelionės valandomis. Jei vieną kartą – nieko baisaus. Jei kelis kartus – galbūt problema rimtesnė. Turim maišelių, popierinių rankšluosčių, valiklio. Viskas paruošta tokiai situacijai. Vienas šuo vėmė penkis kartus per pirmas dvi valandas, paskui viskas nurimo. Pasirodo, šeimininkas davė per daug maisto prieš kelionę. Po penkto karto šuo atsigėrė vandens ir užmiego. Ryte, kai atvykom, jis jau buvo normalus. Vėmimas nemalonus, bet ne katastrofa. Svarbu – neignoruot, jei kartojasi dažnai arba jei vėmime yra kraujo. Tada veterinaras.

22. Ar nutinka, kad šuo atsisako gerti vandenį?

Nutinka. Kai kurie šunys negeria svetimoj vietoj arba iš svetimo indo. Mes turim savo gertuves, bet jos svetimos šuniui. Bandom pilt vandenį į delną – kartais padeda. Vienas šuo negerė 8 valandas. Šeimininkas sakė, kad jis "išrankus". Galiausiai pasiūlėm vandenį iš butelio – ir gėrė. Pasirodo, jam nepatiko gertuvės kvapas. Po to visada turim ir butelių, ir gertuvių. Dehidratacija pavojinga, ypač vasarą. Todėl stebim, kiek šuo geria, ir jei ilgai negeria – bandom kitus būdus. Kartais užtenka pakeist indo tipą.

23. Ką daryti, jei šuo loja visą kelionę?

Išbūti. Nėra stebuklingo sprendimo. Bandom viską – pasivaikščiojimą, vandenį, uždengimą. Jei niekas nepadeda – tiesiog laukiam. Šuo negali lot amžinai, anksčiau ar vėliau pavargs. Vienas kurtas lojo 14 valandų iš eilės. Tai buvo ilgiausios 14 valandų mūsų gyvenime. Bet jis nustojo, užmiego, ir paskutines 4 valandas važiavom ramiai. Šeimininkė atsiprašinėjo, bet mes suprantam – ne jis kaltas, kad šuo turi plaučius. Svarbiausia – nebaust šuns už lojimą. Jis loja ne iš piktybiškumo, o iš streso. Bausmė tik pablogintų situaciją.

Papildomi klausimai

24. Ar galima vežti šunį kartu su kate?

Atskirai – taip. Kartu narve – ne. Šuo ir katė, net jei namie draugai, kelionėj gali pasikeist. Stresas daro savo. Atskiruose narvuose, bet toje pačioje mašinoje – jokių problemų. Viena šeima turėjo šunį ir katę, kurie namie miegodavo kartu. Bet mes vis tiek vežėm atskirai. Šuo lojo, katė spiegė, bet kiekvienas savo narve. Po kelionės šeimininkė sakė, kad jie iškart susitiko ir pradėjo laižyt vienas kitą. Matyt, pasiilgo. Atskirti – saugiau, ir taškas.

25. Ką daryti, jei užsakymas keičiasi paskutinę minutę?

Skambinkit kuo greičiau. Jei keičiasi šuns dydžiai, jei reikia kitokio maršruto, jei atsirado papildomas gyvūnas – pasakykit. Mes galim adaptuotis, bet reikia laiko. Vienas klientas paskutinę minutę pranešė, kad vietoj vieno šuns veža du. Nebuvo problema, bet reikėjo perskaičiuot kainą ir patikrint, ar tilps. Jei būtų pranešęs anksčiau, būtume galėję planuot geriau. Bet suprantam – gyvenimas nenuspėjamas. Svarbu – komunikuot, ne tylėt iki paskutinės sekundės.

26. Ar galima važiuot kartu su šunimi?

Kartais galima, bet ne visada. Jei yra vietos – prašom, sėskit. Bet dažniausiai mašinoj būna keli gyvūnai, ir vietos žmogui nėra. Be to, mūsų draudimas gali nepadengt papildomų keleivių. Todėl dažniausiai sakom ne. Bet yra išimčių – jei šuo labai sunkus atvejis, jei reikia nuolatinės priežiūros, galim tartis. Vienas vyras važiavo kartu su savo sergančiu šunimi, kuriam reikėjo vaistų kas dvi valandas. Mes sutikom, ir viskas praėjo gerai. Bet tai išimtis, ne taisyklė. Paprastai geriau, kai gyvūnas vienas – mažiau stimulų, mažiau streso.

Šunų pervežimas – tai kasdieninė mūsų duona. Kiekvienas šuo kitoks, kiekviena kelionė kitokia, bet vienas dalykas lieka tas pats – mes darom viską, kad jūsų augintinis saugiai pasiektų namus. Jei turit klausimų – skambinkit.