Į Roterdamą veža gyvūnus, Vežame kiekvieną dieną

Ar žinojote, kad Roterdamas yra antras pagal dydį Nyderlandų miestas ir vienas didžiausių Europos uostų? Tai reiškia, kad ten gyvena daug žmonių – ir daug jų turi augintinius. Dažnai susiduriame su situacijomis, kai žmonės persikrausto į Roterdamą ir ieško, kas galėtų saugiai pervežti jų gyvūnus. Arba atvirkščiai – nori parsivežti gyvūną iš Roterdamo į Lietuvą. Šiame straipsnyje papasakosiu viską, ką reikia žinoti apie gyvūnų gabenimą šiuo maršrutu. Kaip žmogus, kuris tai daro kasdien, galiu pasidalinti praktine patirtimi.

Pagrindai – gyvūnų vežimas į Roterdamą

1. Kas dažniausiai veža gyvūnus į Roterdamą?

Žmonės, kurie persikrausto dirbti arba gyventi į Nyderlandus. Tai pagrindinė mūsų klientų grupė. Antra pagal dydį – tie, kurie nusipirko gyvūną iš veislyno Lietuvoje ir nori jį pervežti į savo namus Roterdame. Trečia – žmonės, kurie grįžta iš atostogų Lietuvoje su savo augintiniu. Bet būna ir kitokių situacijų. Vienas vyras vežė savo šunį pas veterinarą specialistą Roterdame, nes Lietuvoje nebuvo tinkamo gydytojo tam tikrai retai ligai. Kiekvienas atvejis kitoks, bet pagrindiniai reikalavimai tie patys – dokumentai, pasiruošimas, saugus transportas.

2. Ar skiriasi reikalavimai skirtingoms gyvūnų rūšims?

Taip, ir gana reikšmingai. Šunims ir katėms – vieni reikalavimai, šeškams – kiti, paukščiams – treti. Pagrindiniai reikalavimai šunims ir katėms: mikročipas, pasiutligės skiepas, sveikatos sertifikatas. Šeškams galioja panašios taisyklės kaip šunims. Bet paukščiams – visai kita istorija. Jų gabenimui gali reikėti papildomų sertifikatų dėl paukščių gripo. Triušiai, jūrų kiaulytės, dekoratyvinės žiurkės – jiems reikalavimai švelnesni, bet vis tiek yra. Kartą vežėme papūgą. Teko gilintis į taisykles, kurios galioja konkrečiai papūgoms. Nėra vieno universalaus atsakymo visiems gyvūnams.

3. Kuo skiriasi gyvūnų vežimas nuo paprasto siuntinio gabenimo?

Skirtumas milžiniškas. Siuntinys – tai daiktas. Jis nejaučia streso, nealksta, neserga. Gyvūnas – tai būtybė su poreikiais. Reikia galvoti apie vandenį, maistą, temperatūrą, sustojimus, komfortą. Be to, gyvūnas gali susirgti arba susižeisti kelionės metu. Būna, kad gyvūnas pabėga iš dėžės (retai, bet pasitaiko). Būna, kad gyvūnas pradeda vemti arba viduriuoti dėl streso. Visa tai reikia mokėti valdyti. Todėl gyvūnų gabenimas reikalauja ne tik transporto, bet ir tam tikrų žinių bei patirties. Negalima tiesiog įmesti gyvūno į automobilį ir tikėtis, kad viskas bus gerai.

4. Ar galima vežti egzotinius gyvūnus?

Priklauso nuo to, ką turite omenyje. Chameleonas? Galbūt. Pitonas? Jau sudėtingiau. Egzotiniams gyvūnams dažnai reikia papildomų leidimų, ypač jei jie yra CITES sąraše – tai tarptautinė konvencija, reglamentuojanti nykstančių rūšių prekybą. Be to, ne visi vežėjai sutinka vežti egzotinius gyvūnus. Mes esame vežę iguaną, kelis chameleonus ir vieną mažą vėžlį. Bet kai vienas žmogus paklausė, ar galime vežti jo žalčius, mandagiai atsisakėme. Ne todėl, kad negalėtume techniškai, bet tiesiog nesame tam pasiruošę. Saugumas pirmiausia.

Procesas – kaip vyksta gyvūnų gabenimas

5. Kaip prasideda gyvūno gabenimo procesas?

Paprastai viskas prasideda nuo skambučio arba žinutės. Žmogus pasako, kokį gyvūną turi, iš kur ir kur reikia vežti, kada planuojama kelionė. Tada mes klausiame apie dokumentus – ar mikročipas yra, ar skiepai galioja, ar yra sveikatos sertifikatas. Jei viskas tvarkoje – tariamės dėl datos ir kainos. Jei kažko trūksta – paaiškiname, ką reikia padaryti. Pirmas pokalbis trunka 10-15 minučių. Kartais ir ilgiau, jei žmogus turi daug klausimų. Viena moteris iš Marijampolės klausinėjo apie valandą – apie viską, nuo A iki Z. Gerai, kad klausinėjo. Geriau žinoti iš anksto.

6. Kas atsitinka paėmimo dieną?

Vairuotojas atvyksta sutartu laiku. Apžiūri gyvūną, patikrina dokumentus, įsitikina, kad gyvūnas yra sveikas ir tinkamai supakuotas. Jei kažkas negerai – pavyzdžiui, gyvūnas atrodo sergantis arba dėžė netinkama – pasakome. Geriau pradėti kelionę vėliau nei vežti problemišką gyvūną. Tada gyvūnas įkeliamas į mikroautobusą, pritvirtinama dėžė, ir kelionė prasideda. Šeimininkas gauna pranešimą, kad viskas gerai. Paprastai paėmimas užtrunka 15-30 minučių. Ilgiau, jei reikia užpildyti papildomus dokumentus arba jei gyvūnas labai jaudinasi.

7. Kaip vyksta pati kelionė?

Vairuotojas važiuoja pagal maršrutą, darydamas reguliarius sustojimus. Kas 3-4 valandos – sustojimas, kad gyvūnai galėtų atsigerti, o prireikus – ir pasivaikščioti (šunims). Kelionėje dalyvauja ne tik vairuotojas – kartais yra ir padėjėjas, kuris prižiūri gyvūnus. Temperatūra mikroautobuse reguliuojama pagal poreikį. Vasarą – vėsiau, žiemą – šilčiau. Vairuotojas reguliariai tikrina, ar viskas gerai. Jei pastebi ką nors neįprasto – skambina šeimininkui. Vieną kartą šuo pradėjo neįprastai dažnai kvėpuoti. Paskambinome šeimininkui, pasirodo, taip jis elgiasi, kai karšta. Padidinome kondicionierių, ir viskas nurimo.

8. Kaip vyksta gyvūno perdavimas Roterdame?

Gyvūnas perduodamas asmeniui, kurį nurodė užsakovas. Tai gali būti pats šeimininkas, jei jis jau Roterdame, arba kitas asmuo – draugas, giminaitis, naujasis savininkas. Perdavimo metu patikrinama gyvūno būklė, pasirašomi dokumentai, kad gyvūnas perduotas saugiai. Šeimininkas gauna pranešimą, kad gyvūnas pasiekė tikslą. Kartais žmonės prašo nusiųsti nuotrauką – kad matytų, jog viskas gerai. Mes tai darome su malonumu. Suprantu tą norą matyti savo augintinį sveiką ir saugų. Ypač jei tai pirmas kartas, kai gyvūnas keliauja be šeimininko.

Dokumentacija – ką reikia turėti

9. Koks yra veterinarinio paso formatas?

Veterinarinis pasas – tai nedidelė knygelė, panaši į žmogaus pasą. Jį išduoda licencijuotas veterinarijos gydytojas. Pase yra gyvūno nuotrauka (kartais), mikročipo numeris, savininko duomenys, skiepų įrašai, gydymo istorija. Svarbu, kad visi įrašai būtų aiškūs, su veterinaro parašu ir antspaudu. Be antspaudo – dokumentas negalioja. Tai dažna problema, ypač su senesniais pasais, kur antspaudas gali būti neryškus arba išsitrynęs. Jei abejojate dėl paso kokybės – parodykite jį veterinarijos gydytojui prieš kelionę. Geriau išsiaiškinti anksčiau nei paskutinę minutę.

10. Kas išduoda sveikatos sertifikatą?

Sveikatos sertifikatą išduoda valstybinis veterinarijos gydytojas – ne bet kuris veterinaras, o būtent valstybinis. Tai svarbus skirtumas. Privatus veterinarijos gydytojas gali užpildyti pasą, bet sertifikatą išduoda tik valstybinis. Kiekvienoje apskrityje yra toks gydytojas, reikia susirasti artimiausią. Sertifikato išdavimas paprastai trunka vieną dieną, kartais – dvi, jei reikia papildomų tyrimų. Sertifikatas turi būti išduotas ne anksčiau kaip prieš 10 dienų iki kelionės. Tai reiškia, kad negalite jo gauti mėnesiui į priekį. Laiko langas gana siauras, todėl planavimas svarbus.

11. Ką daryti, jei praradau veterinarinį pasą?

Tai nutinka dažniau, nei galėtumėte pagalvoti. Ypač žmonėms, kurie kraustosi – dokumentai pasimeta tarp kitų popierių. Jei pasas prarastas, reikia kreiptis į veterinarą, kuris jį išdavė, ir prašyti dublikato. Veterinaras turi duomenis savo sistemoje, tad gali išrašyti naują pasą su tais pačiais įrašais. Tai užtrunka kelias dienas. Bet svarbu – jei pasas prarastas prieš pat kelionę, gali tekti atidėti išvykimą. Vienas klientas prarado pasą likus dienai iki kelionės. Teko perkelti kelionę savaitei, kol veterinaras išrašė dublikatą. Nemalonu, bet neišvengiama.

12. Ar skiepų knygelė yra tas pats, kas veterinarinis pasas?

Ne. Skiepų knygelė yra paprastas dokumentas, kuriame įrašomi skiepai. Tai gali būti bet kokia knygelė, kurią duoda veterinaras. Veterinarinis pasas yra oficialus ES dokumentas su konkrečiu formatu, hologramomis, numeracija. Skiepų knygelės gali būti bet kokios formos, veterinarinis pasas – tik vienos. Kartais žmonės atneša skiepų knygelę ir sako „štai, viskas yra“. Ne, to nepakanka. Reikia veterinarinio paso. Skiepų knygelė yra tik papildomas dokumentas, bet ne pagrindinis. Tai svarbus skirtumas, kurį dažnai reikia aiškinti.

Gyvūno paruošimas – praktiniai patarimai

13. Kaip parinkti tinkamą transportavimo dėžę?

Pirma – išmatuokite gyvūną. Stovintį gyvūną. Aukštis nuo grindų iki ausų galiukų + keli centimetrai. Ilgis nuo nosies iki uodegos pagrindo + keli centimetrai. Plotis – kad gyvūnas galėtų apsisukti. Antra – dėžė turi būti kieta, su metalinėmis arba plastikinėmis grotelėmis priekyje. Trečia – dugnas turi būti nepralaidus skysčiams (jei gyvūnas nusišlapintų). Ketvirta – durelės turi tvirtai užsidaryti, bet ne užstrigti. Penkta – ant dėžės turi būti lipdukas su gyvūno vardu ir šeimininko kontaktais. Tai atrodo paprasta, bet dažnai žmonės pamiršta bent vieną iš šių dalykų.

14. Ar reikia pratinti gyvūną prie dėžės prieš kelionę?

Tai vienas geriausių dalykų, ką galite padaryti. Pratinkite palaipsniui. Pirmą dieną – tiesiog pastatykite dėžę namuose, atidarykite duris, įdėkite skanėstą. Tegul gyvūnas pats įeina ir išeina. Po kelių dienų – uždarykite duris trumpam, 5-10 minučių. Palaipsniui ilginkite laiką. Po savaitės ar dviejų – išbandykite trumpą pasivažinėjimą. Ši „treniruotė“ gali padaryti stebuklus. Turėjome klientą, kurio katinas nekentė dėžės. Po dviejų savaičių treniruočių, katinas pats įeidavo į dėžę, kai pavargdavo. Kelionės metu jis praktiškai nejautė streso. Priešingai nei jo šeimininkė, kuri nervinosi labiau nei katinas.

15. Ką dėti į transportavimo dėžę?

Ant dugno – sugeriamąjį paklotą arba seną rankšluostį. Mėgstamą pledą arba kažką su namų kvapu. Nedidelį vandens buteliuką su gertuve (jei dėžė leidžia). Jokių laisvų daiktų, kuriuos gyvūnas galėtų praryti. Jokių pavadėlių, kurie gali įsipainioti. Jei duodate žaislą – minkštą, be mažų detalių. Vienas klientas įdėjo savo šuniui kaulą. Tikrą kaulą. Ne, taip nedarykite. Kaulas gali suskilti, gabaliukai gali įstrigti gerklėje. Svarbiausia – saugumas. Viskas, kas dedama į dėžę, turi būti minkšta, saugu ir pažįstama gyvūnui.

16. Ar reikia nukirpti nagus prieš kelionę?

Rekomenduočiau. Ilgi nagai gali įstrigti dėžės tinklelyje arba sužeisti gyvūną, jei jis pradeda nervintis ir krapštyti. Be to, jei gyvūnas bando „pabėgti“ iš dėžės (taip, kai kurie bando), ilgi nagai gali sulūžti, kas yra skausminga. Tai mažas dalykas, bet svarbus. Be nagų kirpimo, rekomenduočiau patikrinti ir ausis bei dantis – ar nėra infekcijos požymių. Jei gyvūnas turi ausų uždegimą ar dantų problemą, kelionė gali pabloginti būklę. Viena katė turėjo pradėjusį uždegimą ausyje, kurio šeimininkė nepastebėjo. Kelionės metu katė pradėjo kratyti galvą. Pastebėjome, informavome šeimininkę.

Specialios situacijos – ne visada viskas sklandžiai

17. Ką daryti, jei gyvūnas serga kelionės metu?

Mes turime pirmosios pagalbos rinkinį ir žinome pagrindinius veiksmus. Jei gyvūnas pradeda vemti – sustojame, išvalome dėžę, duodame vandens. Jei viduriuoja – tas pats. Jei gyvūnas atrodo labai prastai – skambiname šeimininkui ir, jei reikia, ieškome artimiausios veterinarijos klinikos pakeliui. Svarbu suprasti – mes nesame veterinarai. Mes galime suteikti pirmąją pagalbą, bet rimtesniais atvejais reikia specialisto. Vieną kartą šuo pradėjo drebėti ir seilėtis. Išsigandome – pasirodė, kad tai ne priepuolis, o labai stiprus stresas. Nuraminome šunį, paskambinome šeimininkui, viskas nurimo po pusvalandžio.

18. Ar galiu pakeisti maršrutą kelionės metu?

Techniškai galima, bet tai sudėtinga. Maršrutas yra suplanuotas iš anksto, ypač jei vežame kelis gyvūnus vienu metu. Pakeitus maršrutą, gali nukentėti kiti gyvūnai arba kelionė užtrunka ilgiau. Bet jei tai būtina – pavyzdžiui, dėl eismo sąlygų arba uždaryto kelio – mes prisitaikome. Kartą Lenkijoje užsidarė autostrada dėl avarijos. Teko sukti per mažus miestelius, kelionė užtruko papildomai dvi valandas. Informavome visus klientus, paaiškinome situaciją. Suprato. Tokių dalykų neįmanoma numatyti, bet galima su jais susitvarkyti.

19. Ką daryti, jei gyvūnas pabėga?

Ši situacija yra labai reta, bet mes turime planą. Pirmas veiksmas – uždaryti mikroautobuso duris, kad gyvūnas negalėtų išbėgti į lauką. Antras – ramiai, be staigių judesių, bandyti pagauti gyvūną. Trečias – jei gyvūnas išbėgo lauke, naudoti skanėstus ir ramų balsą. Ketvirtas – informuoti šeimininką. Per visą mūsų darbo istoriją toks atvejis buvo vieną kartą – katinas sugebėjo atsidaryti dėžės duris (taip, tai nutinka). Pagavome jį po 20 minučių, visi sveiki. Po to patikrinome visas dėžes, ar durys tvirtai užsidaro. Pamoka išmokta.

20. Ar galima vežti kelis gyvūnus iš to paties namų ūkio kartu?

Taip, ir tai net rekomenduojama, jei gyvūnai yra pripratę vienas prie kito. Du katinai iš tų pačių namų – geriau kartu nei atskirai. Jie jaus mažiau streso. Bet svarbu, kad kiekvienas turėtų pakankamai vietos. Negalima dviejų didelių šunų sukišti į vieną dėžę. Kiekvienas gyvūnas – atskira dėžė, bet dėžės gali būti šalia. Viena šeima iš Šiaulių vežė tris kates. Kiekviena savo dėžėje, bet dėžės buvo sukrautos šalia viena kitos. Katės matė viena kitą, kas joms suteikė komforto. Viena katė, tiesa, visą kelionę „kalbėjo“ su kitomis. Garsiai. Bet kitos dvi atrodė ramios.

Dažniausios klaidos – ką reikia žinoti

21. Kokia yra dažniausia klaida, kurią daro žmonės?

Vėluoja pradėti ruoštis. Tai absoliučiai dažniausia klaida. Žmogus paskambina ir sako: „Norėčiau vežti šunį kitą savaitę.“ Klausiu apie dokumentus. „Kokius dokumentus?“ Tada prasideda paaiškinimai apie mikročipą, skiepus, sertifikatą. Ir staiga paaiškėja, kad šuo nėra mikročipuotas, paskutinis skiepas buvo prieš dvejus metus, ir sveikatos sertifikato nėra. Tokiu atveju kelionė kitą savaitę neįmanoma. Reikia bent 3-4 savaičių. Tai nėra mūsų taisyklės – tai ES reikalavimai. Mes negalime jų pakeisti. Todėl visada sakau – pradėkite ruoštis kuo anksčiau.

22. Ar žmonės dažnai painioja dokumentus?

Taip, labai dažnai. Ypač sveikatos sertifikatą su veterinariniu pasu. Žmonės mano, kad pasas yra viskas, ko reikia. Ne – pasas yra pagrindinis dokumentas, bet sveikatos sertifikatas yra papildomas dokumentas, kuris reikalingas konkrečiai kelionei. Be to, dažnai painiojama, kas gali išduoti sertifikatą. Privatus veterinaras negali – tik valstybinis. Kitas dažnas painiojimas – mikročipo numeris. Žmonės nežino savo gyvūno mikročipo numerio arba turi neteisingą numerį. Prieš kelionę visada prašome patikrinti mikročipą specialiu skaitytuvu, kad įsitikintume, jog numeris teisingas.

23. Ką daro žmonės su per mažomis dėžėmis?

Perka mažesnę dėžę, nes ji pigesnė. Arba todėl, kad „šuo ten telpa“. Taip, šuo ten tilps – bet jis negalės normaliai stovėti, atsisėsti ar apsisukti. Tai ne tik nemalonu gyvūnui, bet ir draudžiama pagal IATA taisykles. Mes negalime priimti gyvūno per mažoje dėžėje. Turime paprašyti pakeisti dėžę, kas reiškia papildomą laiką ir kartais papildomas išlaidas. Vienas žmogus atėjo su dėže, kuri buvo akivaizdžiai per maža jo vokiečių aviganiui. Šuo ten buvo susisukęs į kamuoliuką. Teko eiti į parduotuvę ir pirkti didesnę. Gerai, kad parduotuvė buvo netoliese.

24. Ar žmonės pamiršta pasakyti apie gyvūno sveikatos problemas?

Kartais. Ne todėl, kad tyčia slepia, o todėl, kad pamiršta arba nelaiko to svarbu. Bet mums tai svarbu. Jei gyvūnas vartoja vaistus – mes turime žinoti. Jei gyvūnas turi alergiją – mes turime žinoti. Jei gyvūnas linkęs į priepuolius – mes turime žinoti. Vienas šuo turėjo epilepsiją, apie kurią šeimininkas pamiršo paminėti. Kelionės metu šuo patyrė priepuolį. Laimei, vairuotojas žinojo, ką daryti, bet tai buvo stresinė situacija visiems. Po to visada klausiu konkrečiai: „Ar gyvūnas turi kokių nors sveikatos problemų? Ar vartoja vaistus?“

25. Ar būna atvejų, kai žmonės nori vežti per jaunus gyvūnus?

Taip, ir tai problema. Pagal ES taisykles, gyvūnas turi būti bent 15 savaičių amžiaus, kad galėtų keliauti su visais reikiamais skiepais. Pasiutligės skiepas gali būti padarytas ne anksčiau kaip 12 savaičių amžiaus, o po skiepo turi praeiti 21 diena. Tai reiškia 12 + 3 = 15 savaičių minimumas. Bet žmonės kartais nori vežti 8-10 savaičių šuniuką ar kačiuką. Suprantu – jie nekantrauja gauti savo naują augintinį. Bet taisyklės yra taisyklės. Vienas vaikinas labai supyko, kai pasakėme, kad negalime vežti jo 10 savaičių šuniuko. Bet ką galime padaryti? Negalime pažeisti įstatymų.

26. Kokių dar klaidų pasitaiko?

Pamirštama, kad gyvūnas turi būti nevalgęs prieš kelionę. Arba atvirkščiai – specialiai nešeriamas kelias dienas, kas yra žiauru. Pamirštama įdėti vandens į dėžę. Pamirštama pritvirtinti dėžę, kad ji neslidinėtų. Pamirštama informuoti gavėją Roterdamoje, kad gyvūnas atvyksta tam tikrą dieną. Vienas žmogus pamiršo pasakyti savo mamai Roterdamoje, kad šuo atvyksta sekmadienį. Mama nebuvo namie. Teko laukti, kol ji grįžo. Ne tragedija, bet nemalonu. Maži dalykai, bet jie gali sukelti papildomą stresą. Todėl visada rekomenduoju pasidaryti sąrašą – ką reikia padaryti prieš kelionę.

Gyvūnų vežimas į Roterdamą yra mūsų kasdienis darbas, ir mes tai darome su meile bei atsakomybe. Kiekvienas gyvūnas yra svarbus, kiekviena kelionė – unikali. Svarbiausia – pasiruošti iš anksto, turėti tvarkingus dokumentus ir pasitikėti tais, kurie žino, ką daro. Jei planuojate vežti savo augintinį į Roterdamą, susisiekite su mumis. Mes visada pasiruošę padėti ir atsakyti į jūsų klausimus.