Vežu naminius gyvūnus į Roterdamą kiekvieną dieną

Kai prieš porą metų pats pirmą kartą vežiau savo katiną į Olandiją, supratau, kiek daug nežinomybės aplink šitą procesą. Nei veterinarai viską paaiškina, nei internete rasi normalų atsakymą – visur kažkokie bendri tekstai, kurie nepadeda realioje situacijoje. Dabar vežu naminius gyvūnus į Roterdamą praktiškai kasdien – katės, šunys, kartais triušiai ar šeškai. Kiekvienas gyvūnas kitoks, kiekvienas šeimininkas turi savo istoriją. Šitas tekstas – tai viskas, ką sužinojau per tą laiką, surašyta taip, kaip pats būčiau norėjęs perskaityt prieš pirmą kelionę.

Pasiruošimas – naminių gyvūnų pervežimas į Roterdamą

1. Kokie dokumentai reikalingi vežant gyvūną į Roterdamą?

Pirmas dalykas – gyvūno pasas. Be jo niekur. Jį išduoda veterinarijos gydytojas, kuris turi ES autorizaciją. Pase būna pažymėta, kad gyvūnas paskiepytas nuo pasiutligės, sužymėti mikročipo duomenys. Antras dalykas – mikročipas, kuris turi būti įskaitomas pagal ISO 11784/11785 standartą. Trečias – pasiutligės skiepas, padarytas ne anksčiau kaip prieš 21 dieną iki kelionės. Jei gyvūnas skiepytas pirmą kartą, reikia laukti tas tris savaites. Kartą vežiau šunį, kurio šeimininkė nežinojo apie tą 21 dienos taisyklę – teko atidėti kelionę savaitei. Dar reikalingas Echinococcus gydymas šunims – tai nurodyta Nyderlandų reikalavimuose. Veterinaras turi uždėti antspaudą pase, kad gydymas atliktas. Visus šituos dalykus reikia pasitikrinti prieš kelionę, nes pasienyje ar keltų terminale gali paprašyti parodyti.

2. Ar reikia specialios transportavimo dėžės?

Taip, ir ne bet kokios. Dėžė turi atitikti IATA reikalavimus – tai reiškia, kad ji turi būti pakankamai didelė, kad gyvūnas galėtų atsistoti, apsisukt ir atsigult. Šunims dažniausiai naudojam kietas plastikines dėžes su metalinėmis durimis. Katėms tinka ir minkštos transportavimo krepšės, bet jei veži su keltu arba per sieną, geriau turėt kietą dėžę – mažiau klausimų iš pareigūnų. Pats mačiau, kaip vienas vaikinas bandė vežt didelį retriverį per mažoj dėžėj – gyvūnas vos tilpo, o darbuotojai nepraleido, teko ieškot kitos dėžės vietoje. Tai užtruko kelias valandas. Dėžės dugną visada patariu išklot sugeriančiu paklotu – gyvūnai kelionės metu kartais apsišlapina iš streso, ir tai normalu.

3. Kaip paruošti gyvūną kelionei?

Pradėčiau nuo to, kad gyvūną reikia pratinti prie transportavimo dėžės bent savaitę prieš kelionę. Įdėti dėžę į kambarį, leisti užeit, paguldyti ten skanėstą, palikt atvirą. Jei gyvūnas pirmą kartą mato dėžę kelionės dieną – garantuotas stresas. Maistą rekomenduoju duoti ne vėliau kaip 4-5 valandas prieš kelionę. Vandens turi būti, bet ne per daug. Jei gyvūnas linkęs vemt važiuojant – pasitarkit su veterinaru dėl vaistų nuo pykinimo. Yra tokių tablečių, kurios ramina skrandį ir nesukelia mieguistumo. Bet čia jau individualu – vienas katinas ramiai miega 8 valandas, kitas visą kelią kniaukia. Reikia suprast, kad kelionė gyvūnui yra stresas, net jei jis išoriškai atrodo ramus.

4. Kiek laiko trunka kelionė iki Roterdamo?

Priklauso nuo maršruto. Jei važiuojam per Lenkiją, Vokietiją – maždaug 18-20 valandų nuo Vilniaus. Tai be ilgesnių sustojimų. Su keltu per Klaipėdą arba per Rygą – kitas variantas, bet tada kelionė ilgėja, nes reikia laukt kelto, plaukt. Dažniausiai važiuojam per sausumą, nes gyvūnams tai paprasčiau – nereikia keist transporto, nereikia laukt uoste. Stojam kas 3-4 valandas, kad gyvūnas galėtų atsigert, o mes – prasitampyt. Vieną kartą teko stot vidury Vokietijos, nes šuo pradėjo lot ant visų degalinės lankytojų – ne agresyviai, tiesiog iš susijaudinimo. Užtrukom papildomą pusvalandį, kol nurimo. Tokių dalykų neplanuosi, bet reikia būt tam pasiruošus.

5. Ar gyvūnas gali keliauti vienas be šeimininko?

Gali, bet tai sudėtingiau. Reikia pasirašyti įgaliojimą, kad aš arba kitas asmuo veža gyvūną šeimininko vardu. Veterinaro pasas turi būti originalus, ne kopija. Kartais šeimininkai nori, kad gyvūną paimčiau iš namų ir pristatyčiau į Roterdamą – tai darau, bet visada prašau, kad būtų parašytas laisvos formos įgaliojimas su šeimininko asmens duomenimis, gyvūno duomenimis ir mano duomenimis. Vieną kartą pasienyje Vokietijoje pareigūnas ilgai aiškinosi, ar tikrai aš turiu teisę vežt tą katiną – laimei, visi dokumentai buvo tvarkoj. Nuo to karto visada prašau šeimininko pridėt ir savo paso kopiją prie dokumentų. Geriau per daug popierių nei per mažai.

Dokumentai – gyvūnų pervežimas į Nyderlandus

6. Ką daryti, jei gyvūno pasas pasibaigęs?

Pasas negali „pasibaigt" kaip asmens dokumentas – jis galioja tol, kol gyvūnas gyvas, bet skiepų įrašai turi būti atnaujinti. Jei pasiutligės skiepas nebegalioja (o jis galioja metus arba trejus, priklausomai nuo vakcinos), reikia naujo skiepo. Ir vėl – 21 dienos laukimas. Tai dažniausia problema, su kuria susiduriu. Žmogus skambina, nori vežt šunį rytoj, bet skiepas pasibaigęs prieš mėnesį. Nieko nepadarysi – taisyklės yra taisyklės. Vieną kartą šeimininkas bandė įtikint, kad veterinaras „kažką ten parašė" – nuvažiavom pas tą veterinarą, pasirodo, jis padarė klaidą įraše. Teko taisyt, gaut naują įrašą, ir vis tiek laukt. Taip kad pasitikrinkit skiepų datas bent mėnesį prieš planuojamą kelionę.

7. Ar reikalingas sveikatos sertifikatas iš VMVT?

Tai priklauso nuo situacijos. Jei veži gyvūną kaip augintinį – pakanka gyvūno paso su visais įrašais. Bet jei veži daugiau nei penkis gyvūnus arba veži komerciniais tikslais, tada reikia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) išduoto sveikatos sertifikato. Tai skiriasi nuo paprasto paso – jį išduoda valstybinis veterinarijos gydytojas, ne privatus. VMVT turi skyrius kiekvienoje apskrityje, reikia užsiregistruot iš anksto. Vieną kartą vežiau šešis katinus vienai moteriai, kuri persikraustė į Roterdamą – tada jau reikėjo to sertifikato. Procesas užtruko dvi dienas, nes reikėjo atskiro veterinarinio patikrinimo. Paprastam vieno ar dviejų augintinių vežimui to nereikia.

8. Kaip užregistruoti gyvūną Nyderlanduose?

Atvykus į Roterdamą, gyvūną reikia užregistruoti vietinėje veterinarijos tarnyboje arba pas vietinį veterinarą. Nyderlanduose veikia sistema, vadinama NDG (Nederlandse Databank Gezelschapsdieren) – tai gyvūnų registras, kur įvedami mikročipo duomenys. Registracija privaloma šunims, katėms ir šeškams. Procesas paprastas – nueini pas veterinarą, jis nuskaito čipą, suveda duomenis. Kaina apie 20-30 eurų. Vienas klientas man sakė, kad jo katė jau buvo registruota, nes ankstesnis šeimininkas Olandijoje tai padaręs – tai gerai, bet vis tiek reikėjo atnaujint duomenis, nes pasikeitė savininkas. Be registracijos gali būti problemų, jei gyvūnas pabėgs arba jei reikės įrodyt nuosavybę.

9. Ar skirtingoms gyvūnų rūšims reikia skirtingų dokumentų?

Taip, nors pagrindas tas pats – pasas, mikročipas, skiepai. Bet yra niuansų. Šunims reikia Echinococcus gydymo, katėms – ne. Paukščiams reikalavimai visai kitokie – kartais reikia paukščių gripo tyrimų. Graužikams, triušiams – paprastai pakanka sveikatos pažymos, bet pasas ne visada privalomas. Egzotiniams gyvūnams, pavyzdžiui, iguanoms ar vėžliams – gali reikėt CITES leidimo, jei rūšis saugoma. Vieną kartą skambino žmogus, norėjo vežt papūgą – pasirodo, tai buvo afrikinė pilkoji papūga, kuri yra CITES sąraše. Teko aiškint, kad be specialaus leidimo to daryt negalima. Geriausia prieš planuojant kelionę paskambint į VMVT ir pasiklaust konkrečiai apie savo gyvūną.

Kelionė – pervežimas gyvūnų į Roterdamą

10. Kaip vyksta pati kelionė?

Gyvūnas keliauja specialiai pritaikytame automobilyje – turiu įsirengęs erdvę su ventiliacija, temperatūros kontrole ir stabiliais laikikliais dėžėms. Dėžės nejuda, nesislenka. Važiuojam per Lietuvą, Latviją arba Lenkiją, tada Vokietija, ir galiausiai Nyderlandai. Stojam reguliariai – kas 3-4 valandas. Per sustojimus tikrinu gyvūnus, leidžiu jiems atsigert, jei reikia – išvedu šunis trumpam pasivaikščiot. Kelionė trunka apie 18-20 valandų, priklausomai nuo eismo ir oro sąlygų. Žiemą važiuojam lėčiau, nes keliai slidūs. Vieną kartą vasarį užstrigom Vokietijos greitkelyje, nes sniego valymo mašinos užblokavo eismą – laukėm dvi valandas. Gyvūnai buvo ramūs, bet žmonės nervinosi labiau.

11. Ar gyvūnas gali keliauti kartu su manimi tame pačiame automobilyje?

Žinoma, dažniausiai taip ir darom. Šeimininkas sėdi priekyje, gyvūnas savo dėžėje gale. Jei žmogus nori sėdėt šalia gyvūno – galima, bet saugos sumetimais geriau, kad gyvūnas būtų pritvirtintoj dėžėj. Yra buvę atvejų, kai katė iššoko iš dėžės ir pradėjo lakstyt po automobilį – tai pavojinga, ypač greitkelyje. Dabar visada užtikrinu, kad dėžės būtų uždarytos ir užfiksuotos. Jei šeimininkas nevyksta kartu – tada gyvūnas keliauja vienas, bet aš visada siunčiu nuotraukas ir video kelionės metu. Žmonės nervinasi, suprantu – pats nervinausi, kai pirmą kartą siunčiau savo katiną su kitu vežėju.

12. Ką daryti, jei gyvūnas susirgo kelionės metu?

Tai retai, bet pasitaiko. Dažniausia problema – vėmimas arba viduriavimas dėl streso. Turiu pirmosios pagalbos rinkinį gyvūnams – sugeriantys paklotai, drėgnos servetėlės, papildomas vanduo. Jei situacija rimtesnė – pavyzdžiui, gyvūnas pradeda dust arba elgiasi labai neįprastai – stojam ir ieškom artimiausios veterinarijos klinikos. Vieną kartą šuo pradėjo stipriai drebėt ir seilėtis – pasirodo, tai buvo ne liga, o stiprus stresas. Veterinaras Vokietijoje davė raminamųjų, ir toliau važiavom ramiai. Svarbu turėt gyvūno paso duomenis ir žinot, ar nėra alergijų vaistams. Aš visada klausiu šeimininko apie tai prieš kelionę.

13. Kaip dažnai reikia stabdyti kelionės metu?

Kas 3-4 valandas, bet priklauso nuo gyvūno. Jauni šunys ištveria mažiau, jiems reikia dažniau sustot. Vyresnės katės dažnai tiesiog miega visą kelią. Aš pats stengiuos stot ne tik degalinėse, bet ir aikštelėse, kur mažiau žmonių – kad gyvūnas galėtų ramiai išeit iš dėžės. Ypač šunims svarbu prasitampyt, atlikt reikalus. Vieną kartą sustojom mažoj aikštelėj prie Magdeburgo, ir šuo taip apsidžiaugė laisve, kad vos nenuvilko manęs į griovį. Po to jau visada naudojau ilgesnį pavadėlį. Vandens visada turiu pakankamai – geriau per daug nei per mažai. Ir maistas, jei kelionė ilga, bet tik nedidelis kiekis, kad gyvūnas neapsunktų.

Gyvūnų rūšys – vežame įvairius gyvūnus į Roterdamą

14. Ar vežate tik šunis ir kates?

Ne, bet tai dažniausi keleiviai. Taip pat vežiau triušius, šeškus, jūrų kiaulytes, dekoratyvinius žiurkėnus. Kartą teko vežt mažą papūgą – tai buvo sudėtingiau, nes paukščiai jautriai reaguoja į temperatūros pokyčius ir triukšmą. Teko dėt dėžę tarp pagalvių, kad būtų tyliau. Egzotinių gyvūnų ne visada imu – priklauso nuo rūšies ir reikalavimų. Žuvų nevežu, nes tai logistiškai per sudėtinga. Didelių gyvūnų – arklių ar panašių – taip pat ne, tam reikia specializuoto transporto. Mano specializacija – smulkūs naminiai gyvūnai, iki maždaug 30-40 kilogramų. Didesni šunys, pavyzdžiui, dogai ar mastifai – taip, bet jiems reikia didesnės dėžės ir daugiau vietos.

15. Kaip elgtis su agresyviais gyvūnais?

Pirmiausia – perspėt mane iš anksto. Jei šuo linkęs kąst arba labai nervinasi aplinkinių atžvilgiu, aš turiu tai žinot. Yra buvę atvejų, kai šeimininkas pasakė „jis visai ramus", o paskui šuo puolė ant manęs, kai bandžiau paimt dėžę. Nuo to karto visada prašau išsamiai papasakot apie gyvūno elgesį. Su agresyviais gyvūnais dirbu atsargiai – naudoju pirštines, kartais antsnukį (jei šeimininkas sutinka). Katės retai būna agresyvios kelionės metu – dažniau jos tiesiog slepiasi dėžės kampe ir urzgia. Tai normalu. Svarbiausia – neverst gyvūno daryt ko nors per jėgą. Jei katė nenori išeit iš dėžės per sustojimą – palieku ramybėj, tegu sėdi.

16. Ar vežate sergančius gyvūnus?

Priklauso nuo ligos. Jei gyvūnas serga užkrečiama liga – ne, nes tai rizika kitiems gyvūnams, jei vežu kelis vienu metu. Jei tai lėtinė liga, pavyzdžiui, diabetas arba skydliaukės problemos – taip, bet reikia, kad šeimininkas duotų vaistus ir instrukcijas. Vieną kartą vežiau šunį, kuriam reikėjo leist insuliną kas 12 valandų – šeimininkė išmokino mane, kaip tai daryt. Pirmą kartą buvo baisoka, bet paskui įpratau. Nėščių gyvūnų nevežu – per didelė rizika. Labai senų gyvūnų taip pat stengiuos neimt, nebent šeimininkas pasirašo, kad supranta riziką. Kelionės stresas gali būti per didelis silpnam organizmui.

Kainos – gyvūnų pervežimas į Roterdamą

17. Kiek kainuoja gyvūno pervežimas į Roterdamą?

Kaina priklauso nuo kelių dalykų – gyvūno dydžio, ar vežu vieną gyvūną ar kelis, ar šeimininkas vyksta kartu. Vieno katino ar mažo šuns pervežimas – apie 250-350 eurų. Didesnis šuo – 350-450 eurų. Jei vežu du gyvūnus iš tos pačios šeimos – antram taikau nuolaidą. Jei šeimininkas vyksta kartu – kaina mažesnė, nes man nereikia papildomai grįžinėt. Bet tai orientaciniai skaičiai – galutinė kaina priklauso nuo maršruto, sezono ir kitų aplinkybių. Vasarą brangiau, nes daugiau užsakymų. Žiemą – pigiau, bet rizikingiau dėl kelių sąlygų. Visada sakau – geriau paskambinkit, aptarsim konkrečiai.

18. Ar kaina skiriasi vasarą ir žiemą?

Taip, nors ne drastiškai. Vasarą – birželį, liepą, rugpjūtį – užsakymų daugiau, žmonės kraustosi, atostogauja, veža gyvūnus pas save arba atgal. Dėl to kainos šiek tiek aukštesnės – paklausa didina kainą, tai paprasta ekonomika. Žiemą mažiau klientų, bet važiuot sunkiau – slidūs keliai, tamsa, temperatūra. Reikia papildomai rūpintis, kad automobilyje būtų šilta. Elektrinis šildytuvas veikia, bet sunaudoja daugiau energijos. Rudenį ir pavasarį – pats optimaliausias metas tiek kainos, tiek sąlygų prasme. Bet jei reikia vežt – vežam bet kada, tiesiog reikia pasiruošt atitinkamai.

19. Kas įeina į pervežimo kainą?

Kelionė nuo durų iki durų – tai pagrindinis dalykas. Paimu gyvūną iš nurodytos vietos Lietuvoje, pristatau į nurodytą vietą Roterdame arba aplink. Kuro išlaidos, kelių mokesčiai, kelto bilietai (jei naudojam) – viskas įskaičiuota. Papildomai gali kainuot: veterinaro paslaugos vietoje, jei reikia skubios konsultacijos; specialių vaistų pirkimas; papildomas sustojimas, jei prašo šeimininkas. Kas neįeina – gyvūno pasas, skiepai, mikročipas. Tai šeimininko reikalas prieš kelionę. Aš galiu patart, kur kreiptis, bet už dokumentus nemoku. Kartais žmonės nustemba, kad veterinaras kainuoja atskirai – bet tai logiška, juk tai ne mano paslauga.

20. Ar galima mokėti dalimis?

Dažniausiai prašau avansą – apie trečdalį sumos – kai užsakymas patvirtinamas. Likusi dalis – prieš pat kelionę arba jos metu. Dalimis mokėt negalima per daug mėnesių, nes tai tiesiog neapsimoka – mano išlaidos yra iš karto, o ne po truputį. Bet jei žmogus turi sunkią finansinę situaciją, visada galima rast kompromisą. Vieną kartą moteris iš Kauno norėjo vežt du katinus, bet pinigų trūko – sutarom, kad pusę sumokės iš karto, pusę – po dviejų savaičių, kai gaus algą. Pasitikėjau, ir ji laikėsi žodžio. Bet tai išimtis, ne taisyklė. Paprastai noriu, kad finansiniai dalykai būtų aiškūs prieš kelionę.

Specialūs atvejai – pervežimas gyvūnų į užsienį

21. Ką daryti, jei gyvūnas pabėgo kelionės metu?

Tai blogiausias košmaras, ir aš visada darau viską, kad taip neatsitiktų. Bet jei taip nutiktų – pirmiausia ne panikuot. Sustojam, uždarom automobilio duris, kad kitas gyvūnas neišbėgtų. Tada ieškom. Šunys paprastai toli nebėga, ypač jei pažįsta savo vardą. Katės – kitas reikalas, jos gali įlįst bet kur. Visada turiu skanėstų ir pavadėlį po ranka. Vieną kartą katė iššoko iš dėžės per sustojimą ir įlindo po automobiliu – užtrukom 40 minučių, kol išviliojom. Nuo to karto visada patikrinu, ar dėžės uždarytos, prieš atidarydamas automobilio duris. Ir dar – gyvūnui visada turi būt ant antkaklio arba prie dėžės pritvirtintas lapelis su šeimininko kontaktais.

22. Ar vežate gyvūnus iš Roterdamo atgal į Lietuvą?

Taip, grįžtamoji kelionė – taip pat mano paslauga. Dažnai būna, kad žmogus išvežė gyvūną į Olandiją, o po kelių mėnesių reikia parvežt atgal. Arba atvirkščiai – kas nors persikrausto atgal į Lietuvą. Procesas tas pats – dokumentai, dėžė, kelionė. Tik reikia pasitikrint, ar Nyderlanduose atlikti reikiami skiepai ir gydymai, kad galėtume grįžt per ES sienas be problemų. Olandų veterinarijos sistema gera – jie greitai sutvarko dokumentus. Vieną kartą teko skubiai organizuot grįžimą, nes šeimininkas susirgo ir negalėjo pasirūpint gyvūnu – per dvi dienas viską sutvarkėm, gyvūnas saugiai grįžo namo.

23. Kaip elgtis su gyvūnu, kuris labai bijo kelionių?

Pirmiausia – pasitarkit su veterinaru dėl raminamųjų. Yra natūralių preparatų, pavyzdžiui, feromonų purškalai katėms arba Adaptil šunims. Jie nesukelia mieguistumo, bet padeda sumažint stresą. Antra – pratinkit gyvūną prie automobilio palaipsniui. Pirmą dieną tiesiog sėdėkit su juo automobilyje, nevažiuodami. Kitą dieną – trumpas pasivažinėjimas aplink namą. Trečią – iki artimiausios parduotuvės. Taip per savaitę galima pripratint. Trečia – kelionės dieną būkit ramūs patys. Gyvūnai jaučia šeimininko emocijas. Jei jūs nervinatės, jis nervinsis dvigubai. Aš pats kalbu su gyvūnais kelionės metu – ramiai, tyliai. Nežinau, ar tai padeda jiems, bet man tai padeda išlikt ramiam.

24. Ar galima vežt gyvūną, kuris dar neturi metų?

Gali, bet su sąlygomis. Jaunikliai turi būti bent 15 savaičių amžiaus – tai susiję su skiepais. Pasiutligės skiepas gali būt padarytas ne anksčiau kaip 12 savaičių amžiaus, o po skiepo reikia laukt 21 dieną. Taigi, matematika paprasta: 12 savaičių + 3 savaitės = 15 savaičių minimumas. Jaunesnių gyvūnų vežt negalima pagal ES taisykles. Bet yra išimčių – jei gyvūnas keliauja su mama, kurios dokumentai tvarkingi, kartais praleidžia. Bet tai labai retai ir ne visada. Geriau tiesiuk palaukt, kol gyvūnas bus pakankamai senas. Suprantu, kad žmonės nori kuo greičiau parsivežt mažą šuniuką ar kačiuką, bet sveikata svarbiau.

25. Ką daryti, jei kelionės metu prasidėjo veterinarinė krizė?

Jeigu gyvūnas pradeda dust, kraujuot, arba elgiasi taip, kad aišku, jog kažkas labai negerai – stojam iš karto. Ne „po kelių minučių", ne „kai bus patogi vieta" – iš karto. Turiu telefone išsaugotus kontaktus veterinarijos klinikų palei pagrindinius maršrutus – Lenkijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Skambinu, paaiškin situaciją, važiuojam. Šeimininkui pranešu iš karto. Vieną kartą šuo prarijo kažką, ko neturėjo – pradėjo springt ir vemt krauju. Sustojom mažam miestelyje Vokietijoj, veterinaras ištraukė svetimkūnį, viskas baigėsi gerai. Bet tai kainavo papildomą dieną ir nemažai nervų. Svarbiausia – neignoruot simptomų. Geriau sureaguot per daug nei per mažai.

26. Ar teikiate paslaugas ir kituose Olandijos miestuose, ne tik Roterdame?

Taip, Roterdamas yra pagrindinis taškas, bet vežu ir į Amsterdamą, Haga, Utrechtą, Eindhoveną – bet kur Nyderlanduose. Kartais žmogui reikia pristatyt gyvūną ne į patį Roterdamą, o į kaimą už 30 kilometrų – tai nėra problema. Olandija nedidelė šalis, nuo Roterdamo iki bet kurio taško – maksimum dvi valandos. Papildomas mokestis už papildomus kilometrus, bet jis nedidelis. Vieną kartą vežiau katiną į mažą miestelį prie Belgijos sienos – važiavom papildomą valandą, bet šeimininkė buvo labai laiminga, nes kitas vežėjas atsisakė vežt taip toli. Aš neatsisakau, jei tik galiu spėt.

Išvada

Gyvūno pervežimas į Roterdamą – tai ne tik logistika, bet ir atsakomybė. Kiekvienas gyvūnas nusipelno saugios ir rūpestingos kelionės. Jei planuojat vežt savo augintinį – pradėkit ruoštis bent mėnesį prieš kelionę, pasitikrinkit dokumentus, paruoškit gyvūną. Ir svarbiausia – nebijokit klaust. Geriau paklaust kvailo klausimo nei padaryt klaidą, kuri gali kainuot sveikatą. Aš čia tam, kad padėčiau. Skambinkit, rašykit, klauskit – atsakysiu į viską, ką žinau.