Šunų pervežimas į Kardifą, Vežame kiekvieną dieną

Šunys – dažniausi mūsų keleiviai. Ne katės, ne triušiai, o šunys. Kodėl? Nes šunys yra labiau „žmogaus draugai" nei bet kuris kitas gyvūnas – jie keliauja su šeimininkais, kraustosi kartu, gyvena ten, kur šeimininkas gyvena. O lietuviai kraustosi į Kardifą dažnai. Todėl šunų pervežimas į Kardifą tapo mūsų kasdienybe. Kiekvieną dieną gaunu po kelis skambučius: „vežate šunį į Kardifą?", „o jeigu didelis?", „o jeigu du?". Atsakymai dažniausiai panašūs, bet kiekvienas šuo – skirtingas. Surinkau viską, ką reikia žinoti apie šunų pervežimą į Kardifą – iš patirties, ne iš vadovėlio.

Dokumentai – šunų pervežimo dokumentacija

1. Kokių dokumentų reikia vežant šunį į Kardifą?

Pirmiausia – ES augintinio pasas. Jame turi būti mikroschemos numeris, pasiutligės skiepo įrašas, veterinaro parašas. Be paso – niekur. Antra – sveikatos pažyma, kurią išduoda veterinaras ne anksčiau kaip prieš 10 dienų iki kelionės. Trečia – jeigu šuo keliauja pirmą kartą arba skiepo istorija neaiški – gali reikėti kraujo antikūnų titro testo. Tai ilgas procesas – 3 mėnesiai. Vienas klientas iš Kauno norėjo vežti šunį per dvi savaites – teko paaiškinti, kad be titro testo neįmanoma. Nusivylė, bet suprato.

2. Ar reikia papildomų dokumentų dėl veislės?

Tai priklauso nuo veislės ir šalies. JK draudžia tam tikras veisles – pitbulterjerą, tosą, argentinos dogą, brazilų mastifą. Jeigu jūsų šuo yra viena iš šių veislių – į JK jo vežti negalima. Tai ne mūsų taisyklė – tai JK įstatymas. Vienas klientas turėjo pitbulo mišrūną – veterinaras parašė, kad tai „staffordšyro terjero mišrūnas". Bet jeigu šuo atrodo kaip pitbulas – gali būti problemų pasienyje. Svarbu žinoti savo šuns veislę ir patikrinti, ar nėra apribojimų. Geriau sužinoti iš anksto nei pasienyje.

3. Kiek laiko galioja sveikatos pažyma?

Sveikatos pažyma galioja 10 dienų nuo išdavimo datos iki įvažiavimo į JK. Tai reiškia, kad per 10 dienų turite kirsti JK sieną. Jeigu kelionė užtrunka ilgiau – pažyma gali pasibaigti. Todėl aš visada planuoju kelionę taip, kad turėčiau bent 2-3 dienas rezervo. Vieną kartą buvo, kad keltas vėlavo – laimei, pažyma dar galiojo, bet vos vos. Nuo to laiko visada sakau: nespauskite terminų.

4. Kur gauti veterinarinį sertifikatą?

Bet kurioje veterinarijos klinikoje, kuri turi teisę išduoti ES augintinio pasus. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – pasirinkimas didelis. Mažesniuose miestuose – mažesnis, bet yra. VMVT svetainėje yra klinikų sąrašas. Aš rekomenduoju didesnę kliniką, kurioje veterinarai turi patirties su tarptautiniais dokumentais. Vienas klientas iš mažo miestelio važiavo į Kauną – arčiau nebuvo kur.

Šunų paruošimas – praktiniai patarimai

5. Kaip paruošti šunį ilgai kelionei?

Pirma – pratinti prie transportavimo dėžės arba narvo. Bent savaitę prieš kelionę. Tegul šuo miega ten, gauna skanėstų, susieja narvą su kažkuo gero. Antra – dieną prieš kelionę nešerti sunkiu maistu. Lengvas maistas, daug vandens, ilgas pasivaikščiojimas. Trečia – turėti pažįstamą daiktą: pledą, žaislą, ką nors su namų kvapu. Ketvirta – jeigu šuo linkęs į pykinimą, pasitarti su veterinaru. Vienas šuo iš Vilniaus buvo toks susijaudinęs, kad pirmas valandas drebėjo. Bet kai įdėjome jo mėgstamą kaulą – nurimo.

6. Ką daryti, jei šuo bijo automobilio?

Tai nėra retas atvejis. Ypač šunys, kurie anksčiau važiavo tik pas veterinarą – jie automobilį susieja su nemalonia patirtimi. Tokiu atveju reikia desensibilizacijos: pirmiausia tiesiog sėdėti automobilyje neįjungus variklio, duoti skanėstų. Paskui trumpi pasivažinėjimai – 5 minutės, 10 minučių, ilgėjant. Tai užtrunka, bet veikia. Jeigu laiko nėra – veterinaras gali paskirti lengvą raminamąjį. Vienas šuo iš Kauno buvo toks bailus, kad šeimininkė mėnesį jį pratino. Galiausiai kelionė praėjo be problemų.

7. Ką įdėti į narvą kartu su šunimi?

Minkštą apklotą arba pledą su namų kvapu – labai svarbu. Vandens buteliuką arba nedidelį dubenėlį. Skanėstų – bet ne per daug. Žaislą, jeigu šuo mėgsta. Ir nieko aštraus ar mažo, ką šuo galėtų praryti. Vienas šuo iš Kauno turėjo savo mėgstamą kaulą – kramtė visą kelią ir buvo laimingas. Kiekvienas šuo turi savo dalykus. Paklauskite šeimininko, kas ramina jo šunį.

8. Ar reikia šunį maudyti prieš kelionę?

Nebūtinai. Jeigu šuo nešvarus – galima nuprausti, bet ne kelionės dieną. Šlapias kailis automobilyje – nemalonu, ypač žiemą. Geriau nuprausti prieš kelionę dieną arba dvi. Vienas šuo iš Vilniaus atvyko ką tik išmaudytas – visas drėgnas, smirdėjo šlapiu kailiu. Teko vėdinti automobilį pusvalandį. Nuo to laiko sakau: jeigu maudote – darykite tai anksčiau, ne prieš pat kelionę.

Kelionė – maršrutas ir logistika

9. Koks maršrutas iš Lietuvos į Kardifą?

Iš Lietuvos važiuojame per Lenkiją, Vokietiją, tada per Olandiją arba Belgiją į Prancūziją, keltu arba Eurotuneliu per Lamanšą, ir galiausiai per Angliją iki Kardifo. Visas maršrutas – apie 1800-2200 kilometrų. Yra ir alternatyvų, bet šitas pats patikrintas. Vienas kartas buvo, kai dėl eismo prie Berlyno teko keisti maršrutą – važiavome per Čekiją. Papildomas laikas, bet gyvūnams ramiau nei stovėti kamštyje.

10. Kiek laiko trunka kelionė?

Nuo Lietuvos iki Kardifo – maždaug 24-30 valandų gryno važiavimo. Bet mes nevažiuojame be sustojimų. Kas 3-4 valandas sustojame – šunims reikia vandens, pasivaikščiojimo, tualeto reikalų. Be to, yra keltas arba Eurotunelis – tai papildomos 1-2 valandos. Taigi realiai kelionė užtrunka 30-36 valandas. Vieną kartą buvo, kad dėl eismo prie Liuksemburgo užtrukome papildomas 2 valandas. Šuo gale pradėjo nerimauti, bet sustojome, pasivaikščiojome, viskas nurimo.

11. Kaip dažnai sustojate su šunimis?

Kas 3-4 valandas, bet priklauso nuo šuns. Jeigu matau, kad šuo neramus – sustojame anksčiau. Jeigu ramiai miega – galiu važiuoti ilgiau. Sustojimo metu leidžiame šuniui išeiti, duodame vandens, leidžiame pasivaikščioti. Tai trunka 15-30 minučių. Vienas labradoras iš Kauno norėjo žaisti kiekvieno sustojimo metu – mesdavo kamuoliuką, bėgdavo atgal. Pavargdavo, miegodavo kelias valandas, tada vėl. Toks ritmas.

12. Ar šuo gali vaikščioti be pavadėlio sustojimų metu?

Tik jeigu vieta tam tinkama ir saugi. Degalinės, poilsio aikštelės – dažniausiai ne, nes yra kitų automobilių, žmonių, kartais kitų gyvūnų. Geriau ieškoti žalios zonos, pievos, miško pakraščio. Vienas šuo iš Vilniaus buvo toks energingas, kad iššoko iš automobilio ir nubėgo – laimei, buvo prie miško, ne prie kelio. Pagavome per 5 minutes, bet streso buvo. Nuo to laiko visada laikau šunį ant pavadėlio, kol neįsitikinu, kad vieta saugi.

Šunų sveikata – veterinariniai reikalavimai

13. Kokie skiepai privalomi šunims?

Pasiutligės skiepas – privalomas visada. Be jo nėra jokio dokumento. Papildomai rekomenduojama: maras, hepatitas, parvovirusė, leptospirozė, paragripas. Nors pastarieji nėra griežtai privalomi, aš visada rekomenduoju. Šuo keliauja, stresuoja, imuninė sistema dirba sunkiau. Vienas šuo iš Kauno buvo be leptospirozės skiepo – nieko neatsitiko, bet šeimininkė vėliau pasakė, kad labai jaudinosi. Geriau turėti viską.

14. Kada reikia daryti pasiutligės skiepą?

Pasiutligės skiepas turi būti padarytas ne anksčiau kaip mikroschemos įdėjimo dieną. Po skiepo reikia palaukti 21 dieną prieš išvykimą. Jeigu tai pakartotinis skiepas ir jis padarytas iki ankstesnio skiepo galiojimo pabaigos – tada 21 dienos laukti nereikia. Bet jeigu skiepas pasibaigęs – vėl reikia laukti. Tai dažniausia klaida – žmonės pamiršta datas. Vienas šuo iš Šiaulių turėjo pasibaigusį skiepą – teko laukti tris savaites.

15. Ar reikia kraujo antikūnų titro testo?

Jeigu šuo skiepytas nuo pasiutligės pirmą kartą – paprastai ne, užtenka 21 dienos palaukti. Bet jeigu yra abejonių dėl skiepų istorijos – tada reikia. Kraujo mėginys siunčiamas į laboratoriją, ir jeigu antikūnų titras pakankamas, galima keliauti praėjus 3 mėnesiams. Vienas šuo iš prieglaudos – skiepų istorija neaiški. Teko daryti titro testą. Užtruko keturis mėnesius. Bet kitaip nebuvo kaip.

16. Ar reikia kirminų ir blusų gydymo?

Nėra griežtai privalomo, bet rekomenduojama. Šuo keliauja, stresuoja, imuninė sistema silpnesnė. Jeigu dar turi parazitų – rizika didesnė. Be to, jeigu šuo atvyksta su blusomis, veterinarai Kardife gali turėti klausimų. Vienas šuo iš Kauno atvyko su blusomis – niekas nežinojo, kol veterinaras nepamatė. Nedidelė problema, bet nemalonu. Geriau sutvarkyti iš anksto.

Įvairūs šunys – specifiniai atvejai

17. Ar vežate didelius šunis?

Taip, vežame. Dideli šunys – vokiečių aviganiai, labradorai, retriveriai, dogai – visi keliauja. Mano transporto priemonėje yra specialiai įrengta erdvė dideliems šunims. Bet jeigu šuo labai didelis – reikia planuoti iš anksto. Vienas šuo iš Kauno buvo 80 kilogramų – paprastas narvas netiko, teko daryti specialų. Kainavo papildomai, bet kitaip nebuvo kaip.

18. Ar vežate agresyvius šunis?

Priklauso nuo situacijos. Jeigu šuo agresyvus tik svetimiems, bet su manimi susipažįsta – galima. Jeigu šuo agresyvus visiems – sudėtingiau. Tokiu atveju reikia specialių priemonių – antsnukio, stipresnio narvo, kartais raminamųjų. Vienas rotveileris iš Vilniaus buvo labai agresivus – pirmą valandą urzgė ant manęs. Bet po to, kai daviau skanėstą, nurimo. Visą kelią miegojo. Kartais šunys tiesiog bijo, ir agresija – tai baimės reakcija.

19. Ar vežate senus šunis?

Taip, bet su papildomu dėmesiu. Seni šunys pavargsta greičiau, jiems reikia dažnesnių pertraukų, kartais vaistų. Pirmiausia – veterinaro patvirtinimas, kad šuo gali keliauti. Antra – vaistai, kuriuos šuo vartoja, turi būti su savimi. Trečia – dažnesnės pertraukos. Vienas šuo iš Kauno buvo 13 metų, su širdies liga. Šeimininkė labai jaudinosi. Važiavome lėčiau, kas 2 valandas sustodavome. Šuo atvyko į Kardifą pavargęs, bet sveikas.

20. Ar vežate šuniukus?

Taip, bet su sąlygomis. Šuniukas turi būti ne jaunesnis nei 15 savaičių (dėl pasiutligės skiepo reikalavimų). Be to, šuniukai labiau linkę į stresą, todėl reikia papildomo dėmesio. Vienas šuniukas iš Vilniaus – 4 mėnesių auksaspalvis retriveris – visą kelią kniaukė kaip katė. Šeimininkė skambino kas pusvalandį. Bet atvykus į Kardifą – pradėjo vizginti uodegą ir lakstyti. Maži šunys adaptuojasi greitai.

Problemos – kas gali nutikti

21. Ką daryti, jei šuo susirgo prieš kelionę?

Jeigu šuo susirgo – geriau atidėti. Sveikatos pažymoje veterinaras turi patvirtinti, kad šuo sveikas. Jeigu serga – pažymos negausite. Vienas šuo iš Kauno susirgo viduriavimu prieš dvi dienas. Veterinaras pasakė: „palaukite, kol pasveiks". Teko atidėti savaitei. Šeimininkas nusivylė, bet suprato.

22. Ką daryti, jei šuo atsisako ėsti kelionės metu?

Tai normalu. Šunys kartais atsisako ėsti, kai stresuoja. Svarbu, kad gertų vandenį. Jeigu šuo negeria – tai jau problema. Tokiu atveju reikia sustoti, pailsėti, bandyti vėliau. Vienas šuo iš Vilniaus neėdė 18 valandų – šeimininkė labai jaudinosi. Bet atvykus į Kardifą – puolė prie dubenėlio. Stresas praeina, apetitas grįžta.

23. Ką daryti, jei šuo vemė kelionės metu?

Sustojame, išvalome, leidžiame pailsėti. Vėmimas kelionėje – dažnas dalykas, ypač pirmas kelias valandas. Jeigu šuo vemia daugiau nei 2-3 kartus – skambiname veterinarui. Visada vežuosi vaistų nuo pykinimo. Vienas šuo iš Kauno vėmė du kartus – davėme vaistų, ir viskas praėjo. Svarbiausia – nestresuoti.

Kainos – šunų pervežimo kainodara

24.