Vairuotojas Briuselyje, Vežame kiekvieną dieną

Dirbti vairuotoju, kuris veža žmones į Briuselį – tai ne tik darbas, tai gyvenimo būdas. Kiekviena diena kitokia, kiekvienas keleivis atneša savo istoriją. Kartais važiuoja žmogus, kuris skrenda į svarbų susitikimą, kartais – kas nors, kas vyksta aplankyti anūkų. Briuselis yra tas miestas, kuris traukia įvairius žmones – nuo diplomatai iki studentų, nuo verslininkų iki pensininkų. Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo patirtimi ir atsakysiu į klausimus, kuriuos dažniausiai girdžiu iš keleivių. Ne kaip kažkoks ekspertas, o kaip žmogus, kuris tai daro kasdien.

Patirtis – vairuotojo darbas Briuselyje

1. Kaip tapote vairuotoju, vežančiu į Briuselį?

Tiesą pasakius, viskas prasidėjo atsitiktinai. Dirbau paprastą darbą, bet vienas draugas pasiūlė pabandyti – sakė, reikia vairuotojo maršrutui į Belgiją. Iš pradžių bijojau – ilgas kelias, nepažįstami keliai, užsienio kalba. Bet pabandžiau, ir patiko. Jau penkerius metus važinėju šiuo maršrutu. Žinau kiekvieną posūkį, kiekvieną degalinę, kiekvieną vietą, kur geriau nestoti. Tai ne tik darbas – tai kaip antri namai ant ratų.

2. Koks jausmas vairuoti tiek valandų?

Pirmas kelias valandas – normalu. Po dešimt valandų – jau kitaip. Kojos pavargsta, akys pavargsta, protas pavargsta. Bet tai įprotis. Svarbiausia – gera muzika, geras pokalbis su keleiviais arba tiesiog tyla. Aš asmeniškai mėgstu klausytis podcastų – tai padeda neprarasti budrumo. Ir dar – kava. Daug kavos. Kartais per daug, bet kitaip neišeina. Vieną kartą bandžiau be kavos – vos neužmigau prie Lenkijos sienos. Nuo to laiko visada turiu termosą.

3. Ar nebijote ilgų kelionių?

Baimė praeina po pirmų kelių reisų. Dabar tai tiesiog rutina. Aišku, kartais būna baisu – ypač žiemą, kai keliai slidūs, arba kai naktį važiuoji per Vokietiją ir aplink tamsu. Bet tai darbo dalis. Svarbiausia – nepervertinti savo jėgų. Jei pavargau – sustoju. Geriau pavėluoti valandą, nei rizikuoti. Vienas mano kolega bandė važiuoti be miego 24 valandas – baigėsi tuo, kad užmigo prie vairo. Laimei, niekas nenukentėjo, bet pamoka išmokta.

4. Ką veikiate Briuselyje, kol laukiate kito reiso?

Priklauso nuo to, kiek laiko turiu. Kartais tik kelios valandos – tada tiesiog pailsiu, pavalgau, nusiprausiu. Kartais turiu laisvą dieną – tada vaikštau po miestą. Briuselis gražus, ypač senamiestis. Man patinka Grand Place – ta aikštė kažkuo traukia. Ir dar – belgiškas alus. Bet tik po darbo, ne prieš. Ir ne per daug. Svarbu išlikti profesionaliu. Keleiviai pasitiki mumis, ir mes negalime to išnaudoti.

Kasdienybė – kasdieniniai pervežimai

5. Kiek kartų per savaitę važiuojate į Briuselį?

Paprastai 3-4 kartus. Tai priklauso nuo užsakymų ir nuo to, kaip organizuojamas grafikas. Kartais būna savaitė, kai važiuoju kasdien – tada grįžtu namo tik miegoti. O kartais turiu kelias laisvas dienas iš eilės. Tai darbas be stabilaus grafiko, bet man tai tinka. Nemėgstu monotoniško darbo – kiekvienas reisas kitoks, ir tai išlaiko gyvumą. Žmona kartais pyksta, kad retai būnu namie, bet supranta, kad tai mano darbas.

6. Kokia diena yra sunkiausia?

Sekmadienio vakarai. Visi grįžta į Briuselį po savaitgalio Lietuvoje, ir keliuose būna daugiau eismo. Be to, žmonės pavargę, kartais pikti, kartais liūdni – savaitgalis baigėsi, reikia grįžti į darbą. Aš irgi pavargęs, bet turiu išlaikyti profesionalumą. Kartais norisi tiesiog tylėti, bet keleiviai nori kalbėtis. Reikia rasti balansą. Vienas žmogus sekmadieniais visada užmiega iškart – sako, jam reikia ramybės. Gerbiu tai.

7. Ar keleiviai kartais trukdo vairuoti?

Kartais. Dažniausiai – ne. Bet būna atvejų. Vienas vyriškis nuolat kalbėjo telefonu garsiai – tevo prašyti tyliau. Kitas norėjo, kad sustočiau kas valandą – paaiškinau, kad taip nevažiuosime. O viena moteris bandė duoti man patarimų, kur važiuoti – nors važiuoju šiuo maršrutu penkerius metus. Bet tai retos situacijos. Dauguma keleivių supranta, kad vairuotojas turi susikaupti, ir elgiasi atitinkamai.

8. Koks buvo keisčiausias dalykas, nutikęs kelionėje?

Oi, yra buvę visko. Kartą vienas žmogus pamiršo, kur važiuoja – tiesiog užmigo ir prabudęs nežinojo, kur yra. Teko paaiškinti, kad esame Vokietijoje, o ne Lietuvoje. Kitą kartą kažkas paliko lagaminą degalinėje – pastebėjome tik po valandos. Teko grįžti. Laimei, lagaminas dar ten buvo. Ir dar – vienas keleivis atsivežė katę be narvo. Mikroautobuse. Tai buvo... įdomu.

Saugumas – vairuotojo atsakomybė

9. Kaip užtikrinate saugumą kelionėje?

Pirmiausia – pats. Aš esu atsakingas už visus keleivius, ir tai jausmas, kurio negaliu ignoruoti. Laikausi greičio ribojimų, darau pertraukas, tikrinu mikroautobusą prieš kiekvieną reisą. Padangos, stabdžiai, žibintai – viskas turi būti tvarkinga. Ir dar – saugos diržai. Visada primenu keleiviams, kad užsisegtų. Kartais kas nors pamiršta, kartais kas nors tyčia neprisega – tada tenka primygtinai prašyti. Saugumas nėra pasirinkimas – tai būtinybė.

10. Ar esate turėjęs avariją?

Laimei, ne. Bet buvo arti. Kartą žiemą, kai keliai buvo labai slidūs, mikroautobusas pradėjo slysti. Laimei, suvaldžiau. Bet tai buvo akimirka, kai supratau, kaip greitai viskas gali pasikeisti. Po to kelias dienas negalėjau ramiai miegoti. Dabar žiemą važiuoju lėčiau, ypač kai yra sniego ar ledo. Geriau pavėluoti valandą, nei rizikuoti žmonių gyvybėmis. Tai ne pokštas.

11. Ką darote, jei mikroautobusas sugenda pakeliui?

Tai nutinka. Ne dažnai, bet nutinka. Pirmiausia – stengiuosi nuvažiuoti iki artimiausios degalinės ar saugios vietos. Tada skambinu į biurą, jie siunčia pagalbą arba pakaitinį transportą. Keleiviams aiškinu situaciją ir stengiuosi, kad jie jaustųsi ramiai. Kartą sugedome vidury Vokietijos naktį – laukėme tris valandas. Keleiviai buvo supratingi, bet pavargę. Tokiais atvejais svarbiausia – komunikacija. Žmonės supranta gedimus, bet nemėgsta nežinomybės.

12. Ar turite pirmosios pagalbos rinkinį?

Taip, ir ne tik rinkinį. Turiu ir gesintuvą, ir avarinį trikampį, ir liemenes. Visa tai privaloma. Bet svarbiau – žinoti, kaip naudoti. Esu baigęs pirmosios pagalbos kursus. Kol kas neteko naudoti rimtai, bet kartais kas nors paprašo pleistro ar tabletės nuo galvos skausmo. Tai maži dalykai, bet jie rodo, kad rūpiniesi keleiviais. Vienas žmogus susižeidė pirštą – paprastas pleistras, bet jis buvo labai dėkingas.

Keleiviai – žmonės, kuriuos vežu

13. Kokie žmonės dažniausiai važiuoja į Briuselį?

Įvairūs. Daug dirbančiųjų – Briuselyje daug lietuvių, kurie dirba Europos institucijose ar privačiame sektoriuje. Taip pat studentai – yra keletas universitetų, kurie traukia lietuvius. Ir dar – žmonės, kurie važiuoja pas gimines ar draugus. Kartais vežu ir tuos, kurie tiesiog nori pamatyti Briuselį – turistus. Kiekvienas turi savo istoriją, ir man patinka jų klausytis. Tai daro kelionę įdomesne.

14. Ar yra buvę nemalonių keleivių?

Žinoma. Bet tai retai. Dauguma žmonių yra normalūs ir mandagūs. Bet kartais pasitaiko kas nors, kas per daug geria, arba kas nors, kas nuolat skundžiasi. Vienas žmogus skundėsi, kad mikroautobuse per karšta, tada – per šalta, tada – kad muzika per garsi. Galiausiai supratau, kad jis tiesiog turėjo blogą dieną. Tokiais atvejais stengiuosi būti kantrus. Bet yra ribos – jei kas nors elgiasi agresyviai ar pavojingai, turiu teisę jį išlaipinti.

15. Ar prisimenate savo pirmą keleivį?

Prisimenu. Tai buvo vyresnė moteris, keliavusi pas dukrą į Briuselį. Ji buvo labai maloni, bet labai nerimavo – pirmą kartą važiavo tokiu transportu. Visą kelionę klausinėjo, ar viskas gerai, ar greitai atvažiuosim. Bandžiau ją nuraminti, bet supratau, kad jos nerimas yra natūralus. Kai atvykome, ji padėkojo ir pasakė, kad kitą kartą vėl važiuos su mumis. Tai buvo geras jausmas.

Iššūkiai – sunkioji darbo pusė

16. Kas yra sunkiausia jūsų darbe?

Laikas toli nuo namų. Važiuoju dienomis, o kartais ir naktimis. Grįžtu pavargęs, o šeima jau miega. Tai kainuoja. Bet tai darbo dalis, ir aš tai priimu. Kitas dalykas – atsakomybė. Aš nešu atsakomybę už žmonių gyvybes, ir tai svoris, kuris niekada nedingsta. Bet tai taip pat ir prasmė. Žinau, kad mano darbas yra svarbus, kad žmonės pasitiki manimi, ir tai mane motyvuoja.

17. Kaip tvarkotės su nuovargiu?

Miegu, kai galiu. Turiu tam tikrą rutiną – prieš reisą gerai išsimiegu, kelionės metu darau pertraukas, o po reiso einu miegoti kuo greičiau. Kava padeda, bet tai ne sprendimas. Svarbiausia – pažinti savo ribas. Jei jaučiu, kad esu per pavargęs, nevairuoju. Paprasta. Sveikata svarbiau nei bet koks darbas. Vienas mano kolega bandė dirbti be poilsio – baigėsi tuo, kad susirgo. Nuo tada visi mes labiau rūpinamės savimi.

18. Ar kada norėjote mesti šį darbą?

Buvo tokių minčių. Ypač po sunkių reisų, kai viskas klostosi ne taip. Bet paskui praeina, ir suprantu, kad man patinka tai, ką dariu. Tai ne darbas, kurį gali daryti amžinai – kūnas pavargsta, reakcija lėtėja. Bet kol galiu – darysiu. Ir dar – žmonės. Keleiviai, kurie grįžta pas mus vėl ir vėl. Tai geriausias įvertinimas. Kai kažkas sako „aš visada važiuoju su jumis“ – tai verta visko.

Patarimai – ką patarčiau keleiviams

19. Ką patartumėte žmogui, kuris pirmą kartą važiuoja į Briuselį?

Atsipalaiduoti. Rimtai. Dauguma žmonių per daug nervinasi prieš kelionę – bijo, kad pasiklys, kad pavėluos, kad kažkas nutiks. Bet viskas bus gerai. Pasiruoškite patogius drabužius, pasiimkite užkandžių ir vandens, turėkite įkrautą telefoną. Ir svarbiausia – miegokite. Kelionė ilga, ir miegas yra geriausias būdas ją sutrumpinti. O jei negalite miegoti – pasiimkite knygą ar filmą planšetėje.

20. Kokių klaidų dažniausiai daro keleiviai?

Dažniausia klaida – per daug bagažo. Žmonės vežasi viską, ko jiems nereikia. Tada mikroautobuse būna ankšta, ir visiems nepatogu. Kita klaida – vėlavimas. Mes turime tvarkaraštį, ir negalime laukti vieno žmogaus pusvalandį. Jei vėluojate – praneškite. Trečia klaida – dokumentai. Kartais žmogus atvyksta su pasibaigusiu asmens dokumentu – tada, suprantama, negalime jo vežti. Patikrinkite dokumentus prieš kelionę.

21. Kaip pasiruošti ilgai kelionei?

Pirmiausia – išsimiegoti naktį prieš. Antra – pasiimti patogius drabužius. Trečia – turėti užkandžių ir vandens. Ketvirta – įkrauti telefoną ir pasiimti įkroviklį. Penkta – pasiimti kaklo pagalvėlę, jei planuojate miegoti. Ir dar – nepamirškite vaistų, jei vartojate. Ilgoje kelionėje gali prireikti. Visa tai paprasta, bet dauguma žmonių pamiršta bent vieną dalyką. Būkite pasiruošę, ir kelionė bus daug malonesnė.

Briuselis – miestas, kurį pažįstu

22. Ką patartumėte pamatyti Briuselyje?

Grand Place – tai privaloma. Gražiausia aikštė Europoje, bent jau man. Ir dar – Manneken Pis, tas mažas berniukas, kuris... na, žinote. Juokinga, bet tai simbolis. Jei turite laiko – aplankykite Atomium. Tai keistas, bet įspūdingas statinys. Ir dar – belgiškas šokoladas. Negalima išvažiuoti be jo. Aš asmeniškai mėgstu mažas šokoladines parduotuves senamiestyje – ten šokoladas kitoks nei prekybos centruose.

23. Kur geriausia valgyti Briuselyje?

Sunku pasakyti – Briuselyje tūkstančiai restoranų. Bet jei norite belgiško maisto – ieškokite mažų vietinių kavinių, ne turistinių restoranų. Moules-frites – midijos su bulvytėmis – tai klasika. Ir dar – vaflių. Bet ne tų, kurie parduodami gatvėje turistams. Tikri belgiški vafliai yra kitokie – minkštesni, skanesni. Paklauskite vietinių, jie žinos geriausias vietas.

24. Ar Briuselyje brangu?

Taip, palyginti su Lietuva. Bet ne kosmiškai. Maistas restoranuose brangesnis, bet prekybos centruose kainos panašios. Transportas brangesnis – metro bilietas kainuoja apie 2-3 eurus. Bet jei planuojate daug važinėti, galite nusipirkti dienos bilietą. Apgyvendinimas – tai didžiausia išlaida. Viešbutis Briuselyje gali kainuoti nuo 80 iki 200 eurų už naktį. Rekomenduoju ieškoti per Airbnb – dažnai pigiau ir jaukiau.

Išvada

Vairuotojo darbas Briuselyje – tai ne tik vairavimas. Tai atsakomybė, kantrybė ir gebėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis. Kiekvienas reisas yra nauja istorija, naujas iššūkis, nauja patirtis. Jei kada nors svarstėte apie tokią kelionę – drąsiai. Mes pasirūpinsime, kad jūsų kelionė būtų saugi ir patogi. O aš būsiu ten, prie vairo, pasiruošęs nuvežti jus į Briuselį. Kaip ir kiekvieną dieną.