Vežu į Kopenhagą iš Vilniaus kasdien keleivius, siuntas

Kasdien vežu keleivius ir siuntas iš Vilniaus į Kopenhagą. Tai maršrutas, kurį pažįstu kaip savo penkis pirštus – važiuoju juo jau ne vienerius metus. Išvykstu vakare iš Vilniaus, kertu Latviją, Estiją, persikeliu keltu, pravažiuoju Švediją, ir kitą dieną esu Kopenhagoje. Paprasta? Paprasta, bet ne visada lengva. Keliuose visko nutinka – nuo spūsčių iki gedimų, nuo audrų iki pasiklydusių keleivių. Bet tai mano darbas, ir aš jį darau su atsakomybe.

Informacija – vežu į Kopenhagą kasdien

1. Kodėl važiuojate kasdien, net kai mažai keleivių?

Todėl, kad žmonės pripranta prie grafiko. Jei aš sakau „kasdien“, tai reiškia kasdien – ne tris kartus per savaitę, ne kas antrą dieną. Žmonės planuoja savo gyvenimą pagal tą grafiką. Viena moteris kasdien važiuoja iš Kopenhagos į darbą Lietuvoje – ji grįžta kiekvieną penktadienį ir išvažiuoja kiekvieną sekmadienį. Jei aš praleisčiau vieną dieną, jos planai sugriūtų. Aišku, kartai važiuoju su trim keleiviais, kartai su penkiolika – bet važiuoju.

2. Kiek žmonių telpa mikroautobuse?

Mano mikroautobuse telpa 8 keleiviai, bet jei reikia, galiu vežti iki 12. Priklauso nuo bagažo – jei visi atsineša po didelį lagaminą, vietos lieka mažiau. Aš pats sėdžiu priekyje, už manęs – keleivių eilės. Yra bagažinė gale, bet ji nėra begalinė. Todėl prašau – jei turite labai daug daiktų, praneškite iš anksto. Vienas kartas, kai šeima atėjo su keturiais lagaminais, vežimėliu ir dar šuns narvu – viskas tilpo, bet vos vos.

3. Kuo jūsų mikroautobusas skiriasi nuo kitų?

Nuo didelių kompanijų mikroautobusų skiriasi tuo, kad čia aš pats vairuoju, pats bendrauju su keleiviais, pats sprendžiu problemas. Nėra dispečerio, kuris sako „palaukit, paklausiu vadovo“. Aš pats esu ir vairuotojas, ir vadovas, ir klientų aptarnavimo specialistas. Kai kuriems žmonėms tai patinka – jie mėgsta asmeninį bendravimą. Kiti nori anonimiškumo – jiems geriau didelė kompanija. Aš nesiūlau savęs kaip geriausio variantą – tiesiog kitokio.

4. Ar turite licenciją vežti keleivius?

Taip, turiu. Licencija, draudimas, techninė apžiūra – viskas tvarkoje. Šitų dalykų nežaisti – be licencijos vežti keleivius yra nelegalu, ir aš to nedaryčiau. Be to, draudimas svarbus – jei kas nors nutinka, bent jau kompensacija yra. Per visus metus rimto incidento neturėjau, bet kartą buvo nedidelis įvykis – mikroautobusas susibraižė stovėjimo aikštelėje, kai kitas automobilis atsitrenkė. Draudimas padengjo. Be draudimo – būtų iš mano kišenės.

5. Kaip ilgai dirbate šitą darbą?

Vežioju žmones jau daugiau nei penkerius metus. Prieš tai dirbau kitur – statybose, paskui logistikos įmonėje, bet man patinka šitas darbas. Patinka bendrauti su žmonėmis, patinka važiuoti, patinka, kad kiekviena diena kitokia. Kartai linksma – keleiviai pasakoja istorijas, dalinasi maistu. Kartai sunku – pavargęs, mieguistas, bet reikia vairuoti. Tai ne darbas visiems, bet man tinka.

Maršrutas – vežu iš Vilniaus į Kopenhagą

6. Koks tiksliai maršrutas?

Iš Vilniaus važiuojame į Kauną, tada į Rygą, per Latviją iki Ventspilio arba Talino. Iš ten keltu iki Švedijos – Nynäshamno arba Stokholmo. Tada per Švediją į pietus, per Malmę ir tiltą į Kopenhagą. Visas kelias – apie 1300–1500 kilometrų, priklausomai nuo maršruto. Skamba daug, bet keliuose praleidžiate didžiąją laiko dalį miegodant. Švedijos dalis yra gražiausia – ežerai, miškai, raudoni nameliai. Bet naktį to nematote.

7. Kada kertate sienas?

Lietuvos-Latvijos sieną kertame naktį – tai automatiškai, be patikros, Šengeno zona. Latvijos-Estijos sieną taip pat. Svarbiausia siena yra keltas – ten reikia parodyti dokumentą, bet tai greita procedūra. Švedijos-Danijos sienos praktiškai nėra – tiltas tiesiog jungia dvi šalis. Vienintelis kartas, kai buvo rimta patikra – prieš kelerius metus, kai Švedija laikinai sugriežtino kontrolę. Tada stovėjome eilėje valandą. Dabar vėl viskas paprasta.

8. Ar keičiate maršrutą priklausomai nuo oro?

Kartais. Jei Baltijos jūroje audra, keltas gali neplaukti – tada ieškome alternatyvos. Galima važiuoti per tiltą iki Švedijos – per Daniją ir tiltą į Švediją. Tai ilgesnis kelias, bet saugesnis esant blogam orui. Vieną kartą teko taip važiuoti – pridėjo tris valandas, bet saugiai pasiekėme Kopenhagą. Keleiviai buvo supratingi – niekas nenori plaukti per audrą. Aš taip pat.

9. Ką darote, jei mikroautobusas sugenda pakeliui?

Mano mikroautobusas patikimas, bet visko nutinka. Kartą sugedo akumuliatorius Švedijos viduryje – teko kviesti pagalbą. Laimei, buvome netoli miestelio, meistras atvažiavo per valandą. Keleiviai laukė degalinėje, gėrė kavą. Viskas baigėsi gerai, bet kelionė pailgėjo dviem valandomis. Aš visada turiu pagrindinius įrankius ir atsarginių dalių – bet ne viską galima pataisyti kelyje. Svarbiausia – ne panikuoti.

10. Kiek kilometrų nuvažiuojate per mėnesį?

Apie 20–25 tūkstančius kilometrų. Tai daug – prilygsta metinei normai paprastam vairuotojui. Bet aš ne jaučiu tų kilometrų – jie susilieja į vieną ilgą kelią. Kartais susimąstau – kiek kartų esu pravažiavęs tą patį tiltą Švedijoje? Šimtus kartų. Kiekvienas posūkis, kiekvienas kelio ženklas – pažįstu kaip savo kiemą. Tai privalumas – žinau, kur spūstys, kur policija, kur geriausia degalinė.

Keleiviai – vežu į Kopenhagą iš Vilniaus

11. Kokius žmones dažniausiai vežate?

Visokius. Studentus, kurie važiuoja studijuoti arba grįžta namo. Darbininkus, kurie dirba Danijoje ir grįžta savaitgaliams. Verslininkus, kurie turi reikalų Kopenhagoje. Turistus, kurie nori pamatyti miestą. Senyvo amžiaus žmones, kurie važiuoja aplankyti vaikų. Kiekvienas turi savo istoriją. Viena močiutė važiuoja kas mėnesį pas anūką – jis dirba Kopenhagoje, negali dažnai grįžti, todėl ji važiuoja pati. Ji man visada atneša pyrago – sakau, kad nereikia, bet ji primygtinai.

12. Ar kada nors atsisakėte vežti žmogų?

Taip, kelis kartus. Vienas žmogus buvo labai girtas – jis vos stovėjo ant kojų. Aš negaliu vežti girtų keleivių – tai nesaugu man, jiems ir kitiems keleiviams. Kitas kartas – žmogus be dokumentų. Jis sakė, kad „tikrai praeis“, bet aš žinau, kad ne. Geriau atsisakyti iš karto, nei vėliau turėti problemų pasienyje. Trečias kartas – agresyvus žmogus, kuris konflikto metu grasino kitam keleiviui. Tokių žmonių man nereikia.

13. Kaip elgiatės su problematiškais keleiviais?

Pirmiausia – kalbu. Bandau nuraminti, paaiškinti situaciją. Dažniausiai pakanka pokalbio. Jei ne – perspėju. Jei ir tai nepadeda – prašau išlipti. Tai kraštutinė priemonė, bet kartais būtina. Vienas kartas, kai žmogus gėrė alkoholį mikroautobuse ir trukdė kitiems – aš sustojau, paprašiau išlipti. Jis išlipo, bet paskui skundėsi, kad palikau jį kažkur Švedijoje. Na, jis pats kaltas – aš perspėjau du kartus. Kiti keleiviai padėkojo.

14. Ar keleiviai gali sėdėti, kur nori?

Taip, pirmas atėjęs – pirmas renkasi. Bet jei turite pageidavimą – norite sėdėti priekyje ar gale – pasakykite, aš atsižvelgsiu. Vienas žmogus visada nori sėdėti gale – sako, kad ten ramiau. Kitas – priekyje, nes nori matyti kelią. Man nesvarbu, kur kas sėdi, svarbu, kad būtų patogu. Bet prašau – nesipykite dėl vietų. Tai mikroautobusas, ne lėktuvas su pirmos klasės vietomis.

15. Ar vežate vaikus?

Taip, vežame. Vaikai iki 3 metų nemokamai, jei sėdi tėvui ant kelių. Vyresni vaikai – su bilietu. Svarbu, kad vaikas turėtų dokumentą – net kūdikiui reikia paso ar gimimo liudijimo. Be dokumento negalės kirsti sienos. Taip pat vaikams reikia specialios sėdynės – mes neturime, todėl prašau atsinešti savo. Vienas tėvas pamiršo sėdynę – teko skolintis iš pažįstamo Kopenhagoje. Nemalonu, bet išsisprendė.

Siuntos – vežu siuntas į Kopenhagą

16. Kaip perduodate siuntą gavėjui?

Susitinku su gavėju asmeniškai. Skambinu, susitariu laiką ir vietą, atiduodu siuntą. Paprasta. Bet kartais gavėjas neatsiliepia – tada skambinu siuntėjui ir klausiu, ką daryti. Jei niekas neatsiliepia, siuntą vežu atgal arba palieku saugojimo vietoje. Tai nutinka retai, bet nutinka. Vienas kartas – siuntą turėjau grąžinti tris kartus, kol gavėjas pagaliau atsiliepė. Jis sakė, kad „pamiršo“. Na, pamiršimas kainuoja – saugojimo mokestį apmokėjo siuntėjas.

17. Ar galima siųsti greit gendantį maistą?

Galima, bet nerekomenduoju. Kelionė trunka 18–22 valandas – tai ilgas laikas maistui. Ypač vasarą, kai mikroautobuse karšta. Šaldytuvo neturiu, todėl švieži produktai gali sugesti. Sūris, dešra, pieno produktai – rizikinga. Bet sausi produktai – sausainiai, šokoladas, duona – viskas gerai. Vienas žmogus vežė šviežią lašišą – atvykus į Kopenhagą jau smirdėjo. Gavėjas nusivylė. Todėl prašau – jei siunčiate maistą, rinkitės ilgai išsilaikantį.

18. Kiek užsiima siuntų pristatymas?

Paprastai 24–36 valandos, priklausomai nuo to, kada siunta perduota. Jei vakare – kitą dieną popiet Kopenhagoje. Jei ryte – tą pačią dieną vakare. Bet tai ne garantuotas laikas – gali būti ilgiau dėl eismo, kelto ar kitų priežasčių. Aš stengiuosi būti punktualus, bet keliuose aš ne vienas. Jei Švedijoje avarija ir stovime valandą, nieko negaliu padaryti. Svarbu suprasti, kad tai ne kurjerių tarnyba su pažadais valandos tikslumu.

19. Ar galima siųsti vaistus?

Taip, bet su sąlygomis. Receptiniai vaistai turi būti su receptu – be recepto negaliu vežti. Paprasti vaistai – nuo skausmo, nuo peršalimo – gali būti siunčiami laisvai. Bet jei siunčiate didelį kiekį vaistų, gali kilti klausimų – gal atrodo kaip prekyba. Vienas žmogus siuntė dėžę aspirino – 20 pakuočių. Aš paklausiau, kam tiek daug – jis sakė, kad draugai paprašė. Na, gerai, bet tai keista. Aš vežiau, bet jaučiausi nejaukiai.

20. Ką daryti, jei siunta per sunki man pakelti?

Aš padedu. Jei siunta sunki – iki 30 kg – aš pats pakraunu ir iškraunu. Daugiau nei 30 kg – paprašau, kad kas nors padėtų. O jei niekas negali – aš iškraunu, bet tai užtrunka ir vargina. Todėl prašau – jei siunta sunki, praneškite iš anksto. Galbūt atsivežiu pagalbininką arba paprašysiu gavėjo pasiruošti. Vienas kartas – siunta svėrė 50 kg, o gavėjas buvo 70-metė moteris. Aš pats nunešiau iki jos buto – ketvirtas aukštas be lifto. Po to nugarą skaudėjo dvi dienas.

Kelionės ypatumai – vežu į Kopenhagą

21. Kokia jūsų mėgstamiausia kelionės dalis?

Švedija. Ypač vasarą, kai šviesu ir matai ežerus, miškus, mažus raudonus namelius. Tai gražu – kaskart, nors važiuoju tūkstantį kartų. Žiemą Švedija kitokia – tamsu, snieguota, bet turi savo žavesį. Kartais matai šiaurės pašvaistę – tai retai, bet kai pamatai, sustoju ir žiūriu. Keleiviai taip pat – visi fotografuoja. Tai akimirkos, kurios primena, kodėl myliu šitą darbą.

22. Kokia sunkiausia kelionės dalis?

Naktinis važiavimas. Ypač po vidurnakčio, kai akys nori užsimerkti. Aš žinau savo ribas – jei pavargstu, sustoju ir pailsiu 15–20 minučių. Tai svarbiau nei „pramušti“ iki kelto. Vieną kartą, prieš daug metų, važiavau per daug pavargęs – beveik užmigau prie vairo. Nuo to laiko niekada nerizikuoju. Keleiviai kartai nepatenkinti – kodėl sustojome? Bet aš aiškinu – saugumas svarbiau nei laikas. Dauguma supranta.

23. Ar kada nors praradote keleivį?

Keleivį – ne. Bet siuntą – taip, vieną kartą. Maža dėžė užkrito už sėdynės ir pasislėpė. Gavėjas laukė, aš ieškojau – neradau. Po to, grįžus namo, radau – ji buvo visą laiką mikroautobuse. Teko vežti kitą dieną. Gavėjas suprato, bet buvo nemalonu. Nuo to laiko žymiu kiekvieną siuntą ir patikrinu prieš išvažiuodamas iš Kopenhagos. Kartais mažos klaidos moko daugiau nei dideli pasisekimai.

24. Ką keleiviai dažniausiai pamiršta mikroautobuse?

Telefonų įkroviklius, ausines, pagalvėles, megztinius. Kartais knygas ar žurnalus. Vieną kartą žmogus paliko pasą – tai jau rimčiau. Aš paskambinau, jis grįžo atgal pasiimti. Laimei, buvome dar netoli. Dabar visada primenu keleiviams prieš išlipant – „patikrinkite, ar turite viską“. Tai užtrunka minutę, bet sutaupo valandas problemų. Daiktai, kuriuos randu, saugau mėnesį, paskui išmetu. Telefonų įkroviklių turiu visą dėžę – niekas neatsiima.

25. Ar turite mėgstamą keleivį?

Negaliu sakyti, kad turiu mėgstamą – tai nebūtų profesionalu. Bet yra keleiviai, kuriuos visada malonu matyti. Vienas vyresnis vyras važiuoja kas dvi savaites pas dukrą – jis visada atneša obuolių iš savo sodo. Kitas – studentas, kuris pasakoja linksmas istorijas iš universiteto. Trečia – moteris, kuri mezga visą kelionę ir parodo, ką padarė. Tai žmonės, kurie padaro kelionę gyvesnę. Aš jų vardų neminėsiu, bet jie žino, kas jie.

26. Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie pirmą kartą važiuos?

Nebijokite. Tai tik mikroautobusas, tik kelionė. Taip, ji ilga, bet jūs nemirsite. Pasiimkite patogius drabužius, užkandžių, vandens, pagalvėlę. Pasiimkite ką veikti – knygą, telefoną su filmais, muziką. Ir pasiimkite kantrybės – kartai viskas vyksta ne pagal planą, bet mes visada atvykstame. Gal vėluodami, gal pavargę, bet atvykstame. Tai pažadas.

Kasdien vežu keleivius ir siuntas iš Vilniaus į Kopenhagą – tai mano darbas, mano kasdienybė. Kelionė ilga, bet kiekviena diena kitokia. Vieną dieną vežu studentus, kitą – siuntas, trečią – močiutę pas anūką. Kiekvienas keleivis turi savo istoriją, kiekviena siunta – savo paskirtį. Aš tiesiog vežu iš taško A į tašką B. Bet kartais tas kelias tampa svarbus ne dėl atstumo, o dėl žmonių, kurie juo keliauja.