Vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną

Kai pirmą kartą pradėjau vežti naminius gyvūnus į Berlyną, neįsivaizdavau, kad tai taps mano kasdienybe. Dabar jau kelerius metus važinėju maršrutu Lietuva–Berlynas ir atgal, ir galiu pasakyti – kiekviena kelionė vis kitokia. Vieną dieną vežu ramų šunį, kitą – katiną, kuris visą kelią miaukia. Trečią dieną – triušį narvelyje, kuris net nekrusteli. Žmonės dažnai klausia, kaip viskas vyksta, kiek kainuoja, ar saugu. Suprantu – jūsų augintinis jums ne daiktas, o šeimos narys. Todėl nusprendžiau surašyti visus dažniausius klausimus, kuriuos girdžiu iš klientų. Galbūt kažkas iš jūsų planuoja persikraustyti, galbūt tiesiog reikia nugabenti augintinį pas giminaičius. Bet kuriuo atveju – skaitykite, klauskite, jei kas neaišku.

Kainos – vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną

1. Kiek kainuoja vežti šunį į Berlyną?

Kaina priklauso nuo kelių dalykų – šuns dydžio, maršruto ir to, ar vežu tik jūsų augintinį, ar kartu su kitais. Mažesniems šunims, kurie telpa į transportavimo dėžę, kaina paprastai būna mažesnė. Didesniems, kurie reikalauja daugiau vietos automobilyje – brangiau. Konkrečiai pasakyti sunku, nes kiekvienas atvejis skirtingas. Bet orientacinė suma būtų nuo 150 iki 350 eurų, priklausomai nuo situacijos. Kartais žmonės prašo skubiai, tada kaina gali būti didesnė. O jei planuojate iš anksto – visada galima rasti geresnį variantą. Svarbu tiksliai nurodyti šuns svorį ir dydį, kad galėčiau tiksliau paskaičiuoti.

2. Ar kaina skiriasi vežant katę?

Iš esmės – ne, bet yra niuansų. Katės paprastai mažesnės už šunis, tai logiškai turėtų būti pigiau. Tačiau katės dažnai būna labiau stresuotos kelionės metu, todėl kartais reikia daugiau laiko sustojimams, ramesnės aplinkos. Vieną kartą vežiau katę, kuri visą kelią slėpėsi transportavimo dėžės kamputyje – nieko nevalgė, negerė. Tokiais atvejais reikia būti kantriam. Kaina už katės vežimą paprastai svyruoja tarp 130 ir 300 eurų. Bet vėlgi – priklauso nuo to, ar tai vienintelis keleivis, ar vežu kelis augintinius vienu metu. Kiekvieną kartą derinu individualiai.

3. Ką daryti, jei neturiu tiek pinigų?

Suprantu, kad ne visada lengva. Ypač jei persikraustote ir jau turite daug išlaidų. Kartais žmonės skambina ir sako – žiūrėkite, man reikia, bet biudžetas ribotas. Tada bandome ieškoti sprendimo. Galbūt galima sujungti su kita kelione, jei tuo pačiu maršrutu vežu kitą augintinį. Galbūt galima atidėti datą, kad būtų galima rasti daugiau keleivių ir sumažinti kiekvienam kainą. Nenoriu, kad kas nors liktų be pagalbos tik dėl pinigų. Bet negaliu ir dirbti nuostolingai – tai tiesiog neįmanoma. Todėl visada sakau – skambinkite, kalbėkime, gal rasime ką nors.

4. Ar reikia mokėti avansą?

Taip, paprastai prašau nedidelio avanso – apie 20-30 procentų nuo bendros sumos. Tai nėra kažkoks kaprizas. Tiesiog reikia rezervuoti laiką, paruošti automobilį, kartais netgi atsisakyti kitų užsakymų. Jei žmogus užsisako ir paskui neatvyksta – aš prarandu laiką ir pinigus. Todėl avansas yra tam tikra garantija abiem pusėm. Likusi suma mokama pristačius augintinį. Galiu priimti pavedimą, grynais arba per kokią nors mokėjimo platformą. Svarbiausia – viskas turi būti aišku iš anksto, kad nebūtų nesusipratimų pabaigoje.

5. Ar kaina keičiasi priklausomai nuo sezono?

Nežymiai, bet taip. Vasarą, pavyzdžiui, daugiau žmonių kraustosi, daugiau užsakymų – tai gali šiek tiek paveikti kainą. Žiemą, ypač per šventes, irgi būna daugiau paklausos. Bet tai nėra kažkoks drastiškas skirtumas. Labiau kainą veikia ne sezonas, o skubumas. Jei žmogus skambina ir sako – reikia rytoj – tada logiškai kaina bus didesnė. O jei planuojate dvi savaites į priekį – visada galima rasti geresnę kainą. Be to, kartais būna akcijų ar nuolaidų, ypač jei vežu kelis augintinius vienu metu. Sekite informaciją arba tiesiog klauskite.

Dokumentai – vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną

6. Kokių dokumentų reikia vežant šunį į Berlyną?

Pirmiausia – gyvūno pasas. Be jo niekur. Pase turi būti nurodyta, kad gyvūnas paskiepytas nuo pasiutligės, ir skiepas turi būti galiojantis. Be to, gyvūnas turi būti paženklintas mikroschema. Tai privaloma visoje Europos Sąjungoje. Jei šuo vežamas pirmą kartą ir skiepas buvo atliktas neseniai – reikia palaukti 21 dieną po skiepo, kol galima keliauti. Tai dažnai pamirštama, todėl perspėju iš anksto. Taip pat rekomenduoju turėti veterinarijos gydytojo pažymą apie gyvūno sveikatą – nors tai ne visada privaloma, bet pasienyje gali paprašyti. Geriau turėti daugiau dokumentų nei per mažai.

7. Ar reikia kažkokių specialių leidimų?

Paprastam naminių gyvūnų vežimui – ne. Jei vežate savo augintinį persikraustydami arba svečiuotis – užtenka paso ir skiepų įrašų. Bet jei vežate gyvūną pardavimui arba dovanojimui – tada jau kitos taisyklės. Tada reikia komercinio vežimo dokumentų, sveikatos sertifikato ir dar visokių popierių. Aš pats tokių vežimų neimu – per daug biurokratijos. Mano specializacija yra paprastas naminių gyvūnų transportavimas, kai žmogus persikrausto arba reikia nugabenti augintinį pas šeimos narius. Tokiais atvejais viskas paprasčiau, bet dokumentai vis tiek privalomi.

8. Ką daryti, jei paso neturiu?

Be paso vežti negalima. Tai ne mano taisyklė – tai Europos Sąjungos reikalavimas. Jei augintinis neturi paso, reikia kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris jį išduos. Procesas nėra sudėtingas, bet užtrunka. Gyvūnas turi būti paženklintas mikroschema, paskiepytas nuo pasiutligės, ir tik tada išduodamas pasas. Jei skiepas senas – gali tekti skiepyti iš naujo ir laukti 21 dieną. Todėl visada sakau – pradėkite ruoštis bent mėnesį prieš planuojamą kelionę. Vieną kartą žmogus paskambino ir sako – rytoj reikia vežti šunį, bet paso neturi. Deja, niekuo negalėjau padėti. Tai buvo nemalonus pokalbis.

9. Ar reikia dokumentų katei?

Taip, visiškai tie patys reikalavimai kaip ir šuniui. Pasas, mikroschema, skiepas nuo pasiutligės. Katės nėra kažkokia išimtis. Žmonės kartais galvoja, kad katėms paprasčiau, nes jos mažesnės arba ne tokios pavojingos. Bet taisyklės vienodos visiems augintiniams. Beje, katėms skiepas nuo pasiutligės kartais būna ne toks dažnas kaip šunims, todėl patikrinkite, ar skiepas galioja. Jei ne – teks skiepyti ir laukti. Viena moteris man skambino ir sakė, kad jos katė niekada nebuvo skiepyta, nes „ji gi namie sėdi". Deja, tai nesvarbu – keliaujant per sieną taisyklės vienodos.

10. Ką daryti su dokumentais, jei vežu du augintinius?

Kiekvienas augintinis turi turėti savo atskirą pasą. Negalima viename pase įrašyti dviejų gyvūnų. Kiekvienas turi savo mikroschemos numerį, savo skiepų įrašus, savo nuotrauką. Tai reiškia, kad jei vežate šunį ir katę – reikia dviejų atskirų dokumentų. Jei vežate du šunis – irgi dviejų. Kartais žmonės bando sutaupyti ir prašo „gal užteks vieno paso?" – neužteks. Pasienyje tikrina kiekvieną gyvūną atskirai. Ir gerai, kad taip – tai užtikrina, kad visi augintiniai yra sveiki ir saugūs. Pasiruoškite dokumentus iš anksto, kad nebūtų streso paskutinę minutę.

Saugumas – vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną

11. Ar saugu vežti augintinį tokią ilgą distanciją?

Saugu, jei viskas tinkamai paruošta. Aš pats važinėju šiuo maršrutu jau ne vienerius metus ir žinau kiekvieną posūkį, kiekvieną sustojimą. Automobilis pritaikytas gyvūnų vežimui – yra ventiliacija, temperatūros kontrolė, minkšti pagrindai transportavimo dėžėms. Sustojame kas 2-3 valandas, kad augintiniai galėtų atsigerti vandens, o jei reikia – ir pasivaikščioti. Žinoma, visada yra tam tikra rizika – bet ji minimali, jei laikomasi taisyklių. Svarbiausia – kad augintinis būtų sveikas, tinkamai paskiepytas ir pripratęs prie transportavimo dėžės. Jei gyvūnas labai stresuoja – galima pasitarti su veterinaru dėl raminamųjų.

12. Ką darote, jei augintinis susirgo kelionės metu?

Tai nutinka retai, bet pasiruošęs esu. Automobilyje visada turiu pirmosios pagalbos rinkinį gyvūnams – vandens, maisto, vaistų nuo pykinimo, antiseptiko. Jei augintinis pradeda vemti arba viduriuoti – sustojame, leidžiame pailsėti, duodame vandens. Jei situacija rimtesnė – ieškome artimiausios veterinarijos klinikos. Vieną kartą vežiau šunį, kuris pradėjo dusti – pasirodo, buvo alerginė reakcija į kažką. Sustojome, suradome veterinarą, viskas baigėsi gerai. Bet tai buvo pamoka – dabar visada klausiu apie alergijas prieš kelionę. Svarbiausia – ne panikuoti ir veikti greitai.

13. Kaip užtikrinate, kad augintiniai nesusižeistų?

Visi augintiniai vežami specialiose transportavimo dėžėse, kurios pritvirtintos prie automobilio. Dėžės parenkamos pagal gyvūno dydį – per mažos ar per didelės dėžės yra nesaugios. Dėžės viduje būna minkštas pagrindas, kad gyvūnas neslystų. Be to, automobilyje nėra aštrių kampų ar laisvų daiktų, kurie galėtų nukristi ant augintinio. Važiuoju atsargiai, ypač posūkiuose ir stabdant. Žinau, kad kai kurie vežėjai tiesiog deda gyvūną ant galinės sėdynės be jokio tvirtinimo – tai pavojinga ir neatsakinga. Aš taip nedirbu. Saugumas visada pirmoje vietoje, net jei tai reiškia lėčiau važiuoti.

14. Ar vežate agresyvius šunis?

Priklauso nuo situacijos. Jei šuo agresyvus tik svetimiems, bet su manimi susipažinus ramus – galima bandyti. Bet jei šuo agresyvus visiems ir viskam – tada atsisakau. Tai ne tik mano saugumo klausimas, bet ir paties gyvūno. Stresas gali sukelti sveikatos problemų. Be to, jei šuo sužeistų mane kelionės metu – kas tada? Todėl visada prašau išsamios informacijos apie šuns elgesį prieš sutikdamas vežti. Jei šeimininkas sako „jis tik loja, nieko nedaro" – gerai. Bet jei sako „jis kartais kanda" – tada reikia rimtai pagalvoti. Kartais geriau atsisakyti nei rizikuoti.

15. Ką darote su augintiniais naktį?

Į Berlyną iš Lietuvos galima nuvažyti per dieną, todėl paprastai naktį nevažiuoju. Išvykstu anksti ryte, kad pasiekčiau tikslą dar šviesiu paros metu. Jei dėl kokių nors priežasčių kelionė užtrunka ilgiau – sustojame nakvynės viešbutyje, kuris priima gyvūnus. Tokių viešbučių Vokietijoje nemažai. Augintiniai nakvoja transportavimo dėžėse, bet kambaryje, ne automobilyje. Niekada nepalieku gyvūnų automobilyje per naktį – tai nesaugu ir neetiška. Be to, pats pavargstu, todėl poilsis reikalingas abiem. Kelionė turi būti patogi tiek augintiniui, tiek man.

Paruošimas – vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną

16. Kaip paruošti augintinį kelionei?

Geriausias patarimas – pradėti ruošti iš anksto. Jei augintinis niekada nebuvo transportavimo dėžėje – pradėkite jį pratinti bent savaitę prieš kelionę. Padėkite dėžę namie, įdėkite ten skanėstą, leiskite augintiniui ten užeiti savanoriškai. Negalima tiesiog įgrūsti gyvūno į dėžę prieš pat kelionę – tai sukels didžiulį stresą. Taip pat rekomenduoju nešerti augintinio 4-6 valandas prieš kelionę, kad išvengtumėte pykinimo. Vanduo visada turi būti prieinamas. Jei augintinis vartoja vaistus – pasiruoškite juos ir aiškiai nurodykite dozes. Ir svarbiausia – patys būkite ramūs. Gyvūnai jaučia šeimininko emocijas.

17. Ką dėti į transportavimo dėžę?

Mažiau yra geriau. Minkštas pagrindas arba pledas, kuris kvepia namais – tai svarbu, nes pažįstamas kvapas ramina. Nedidelis dubenėlis vandens, pritvirtintas prie dėžės sienelės. Galbūt mėgstamas žaislas, bet ne per didelis, kad neužimtų visos vietos. Jokių laisvai kabančių pavadėlių ar antkaklių – gali užsikabinti ir uždusti. Maisto dėžėje nedėkite – jis gali išsibarstyti ir sukelti diskomfortą. Vieną kartą šeimininkė įdėjo visą pakelį sauso maisto „kad nebadautų" – pusė kelio važiavome su granulėmis ant grindų. Geriau maistą duoti per sustojimus, o ne palikti dėžėje.

18. Ar reikia kažko specialaus karštą dieną?

Taip, vasarą reikia papildomų atsargų. Automobilyje veikia kondicionierius, bet vis tiek svarbu turėti daugiau vandens. Rekomenduoju įšaldyti vandens buteliuką ir įdėti jį į dėžę – jis lėtai tirps ir vėsins aplinką. Taip pat galima naudoti vėsinantį kilimėlį gyvūnams – jie parduodami bet kurioje gyvūnų prekių parduotuvėje. Svarbu transportavimo dėžę laikyti tiesioginių saulės spindulių nekliudomoje vietoje. Ir dar – niekada nepalikite augintinio automobilyje, net trumpam. Per 10 minučių automobilis gali įkaisti iki pavojingos temperatūros. Tai galioja visada, ne tik vasarą.

19. Ką daryti, jei augintinis bijo automobilių?

Tai gana dažna problema, ypač jei augintinis anksčiau turėjo nemalonią patirtį. Pirmiausia – pasitarkite su veterinaru. Kartais galima duoti lengvą raminamąjį, bet tik veterinaro rekomendacija. Antra – pratinkite prie automobilio palaipsniui. Pirmą dieną tiesiog sėdėkite automobilyje su augintiniu, nevažiuodami. Kitą dieną – trumpas pasivažinėjimas aplink namą. Palaipsniui ilginkite laiką. Trečia – kelionės dieną būkite ypač ramūs. Jei jūs nervinatės – augintinis tai pajus ir dar labiau bijos. Vienas mano klientas taip paruošė savo katę – užtruko dvi savaites, bet kelionė praėjo sklandžiai.

20. Ar galiu būti kartu su augintiniu kelionės metu?

Žinoma, tai netgi pageidautina. Dauguma mano klientų kartu keliauja su savo augintiniais. Sėdi šalia, kalbina, ramina. Tai labai padeda gyvūnui jaustis saugiai. Ypač katėms – jos labiau pasitiki savo šeimininku nei manimi, nors aš ir bandau būti draugiškas. Jei dėl kokių nors priežasčių negalite keliauti kartu – taip pat galima, bet tada augintinis patiria daugiau streso. Tokiais atvejais siunčiu nuotraukas ir žinutes kelionės metu, kad šeimininkas žinotų, jog viskas gerai. Bet iš esmės – jei tik galite, keliaukite kartu. Tai geriausias variantas visiems.

Maršrutas – vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną

21. Kiek laiko trunka kelionė iki Berlyno?

Priklauso nuo to, iš kur Lietuvoje išvykstate. Iš Vilniaus iki Berlyno – apie 10-12 valandų, priklausomai nuo eismo ir sustojimų. Iš Kauno – šiek tiek mažiau, gal 9-11 valandų. Iš Klaipėdos – daugiau, nes reikia važiuoti per visą Lietuvą. Bet tai teoriniai skaičiai. Realybėje visada pridedu laiko sustojimams – mažiausiai 3-4 sustojimai po 15-20 minučių. Be to, pasienyje kartais būna eilės, nors su gyvūnais paprastai praleidžia greičiau. Visada stengiuosi išvykti anksti ryte, kad pasiekčiau Berlyną dar prieš sutemstant. Naktinis važiavimas su gyvūnais – ne pats geriausias variantas.

22. Kokiais keliais važiuojate?

Paprastai važiuoju per Lenkiją – tai pats tiesiausias maršrutas. Iš Vilniaus per Suvalkus, Poznanę, iki Berlyno. Keliai gana geri, ypač Lenkijoje pastaraisiais metais daug kas pasikeitė. Anksčiau buvo baisūs keliai, dabar – visai kitas reikalas. Kartais, jei Lenkijoje kažkur remontas ar spūstys, važiuoju per kitą maršrutą – per Kauną, Marijampolę, tada į Lenkiją. Bet tai retai. Svarbiausia – rinktis kelią, kuriuo galima važiuoti tolygiai, be staigių stabdymų. Gyvūnams tai svarbu. Be to, žinau, kur yra geros degalinės su žaliais plotais šalia – ten galima leisti augintiniams pasivaikščioti.

23. Ar sustojate pakeliui?

Žinoma, būtina. Negalima važiuoti 10 valandų be sustojimų – nei žmogui, nei gyvūnui tai netinka. Paprastai sustojame kas 2-3 valandas. Pirmas sustojimas – po 2-3 valandų nuo išvykimo. Tada dar vienas, ir dar vienas. Kiekvieno sustojimo metu patikrinu, ar augintiniai turi vandens, ar viskas tvarkoje. Jei reikia – leidžiame pasivaikščioti, bet tik saugioje vietoje ir su pavadėliu. Ypač šunims reikia judėjimo – ilgas sėdėjimas dėžėje vargina. Katės paprastai nenori išeiti iš dėžės, tai jų neverčiu. Sustojimai trunka 15-20 minučių, kartais ilgiau, jei reikia.

24. Kur pristatote Berlyne?

Priklauso nuo to, kur klientui patogiausia. Berlynas didelis miestas, todėl stengiuosi pristatyti kuo arčiau galutinio adreso. Dažniausiai vežu į centrinę dalį – Mitte, Kreuzberg, Friedrichshain. Bet jei reikia – važiuoju ir į toliau esančius rajonus. Kartais klientai prašo pristatyti prie geležinkelio stoties ar oro uosto – ir tai galima. Svarbiausia – susitarti iš anksto, kad žinočiau, kur važiuoti. Berlyne parkavimas kartais būna sudėtingas, todėl geriau, kai klientas išeina pasitikti ir pasiima augintinį. Taip greičiau ir paprasčiau visiems.

Problemos – vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną

25. Ką darote, jei augintinis pabėga?

Per visą mano darbo praktiką taip nutiko tik vieną kartą. Katė, kurią vežiau, sugebėjo atsidaryti transportavimo dėžės duris (taip, jos kartais moka tai padaryti) ir iššoko per atidarytas automobilio duris degalinėje. 20 minučių gaudėme ją po automobilių stovėjimo aikštelę. Pagavome, viskas baigėsi gerai, bet tai buvo pamoka. Dabar visada tikrinu dėžių užraktus ir niekada neatidarinėju automobilio durų, kol augintiniai yra laisvi. Be to, visi augintiniai turi turėti antkaklį su kontaktine informacija – jei kas nors nutiktų, būtų galima susisiekti. Tai ne paranoja, o atsargumas.

26. Ar yra buvę, kad atsisakėte vežti?

Taip, ir ne vieną kartą. Priežastys būna įvairios. Kartais augintinis per daug agresyvus – jau minėjau. Kartais dokumentai netvarkingi – be paso vežti negaliu. Kartais žmogus nori vežti sergantį gyvūną – to irgi negaliu daryti, nes kelionė gali pabloginti būklę. Vieną kartą žmogus norėjo vežti šunį, kuris buvo po operacijos vos prieš savaitę. Atsisakiau – per daug rizikinga. Žmogus supyko, bet aš negaliu rizikuoti gyvūno sveikata. Geriau atsisakyti nei paskui jaustis kaltam, kad kažkas nutiko. Tai ne verslas bet kokia kaina – tai atsakomybė.

Išvada

Vežu naminius gyvūnus į Berlyną kiekvieną dieną ir kiekviena kelionė moko kažko naujo. Svarbiausia, ką išmokau per šiuos metus – kad kiekvienas augintinis unikalus ir kiekvienas šeimininkas turi savo istoriją. Vieni kraustosi, kiti veža augintinį pas gydytoją, treti – pas giminaičius. Priežastys skirtingos, bet rūpestis tas pats. Jei planuojate vežti savo augintinį – pradėkite ruoštis iš anksto, pasirūpinkite dokumentais, paruoškite gyvūną. Ir svarbiausia – nebijokite klausti. Geriau paklausti kvailą klausimą nei padaryti klaidą. Skambinkite, rašykite – visada atsakysiu.