Vokietijoje mašinos – automobilių rinka ir pirkimo niuansai

Kiekvienas, kas bent kartą bandė pirkti automobilį Vokietijoje, žino, kad tai – ne tik auto.de puslapio peržiūra. Tai procedūra su savomis taisyklėmis, kultūriniais skirtumais ir kartais – netikėtais siurprizais. Aš, dirbantis pervežimų srityje, kasdien matau, kaip žmonės bando naviguoti šioje rinkoje. Vieni sėkmingai, kiti – su mėlynėmis. Šiame straipsnyje – ne apie tai, kaip nusipirkti automobilį, o apie tai, kas laukia, kai jau nusipirkai ir reikia jį parsigabenti.

Rinka - kas iš tiesų vyksta Vokietijos automobilių aikštelėse

Kokių automobilių dažniausiai ieško lietuviai Vokietijoje?

1.

Dažniausiai – vidutinės klasės sedanus ir universalus. BMW 3 serija, Audi A4, Mercedes C klasė. Bet pastebiu tendenciją: vis daugiau žmonių domisi hibridais ir elektromobiliais. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį vežėme tris Toyota Prius iš skirtingų miestų. Anksčiau to nebuvo. Tačiau klasika lieka – dyzeliniai varikliai, ypač iš vokiškų gamintojų. Lietuviai vis dar pasitiki vokiška inžinerija, net jei kartais tai reiškia brangesnį remontą. Matyt, svarbiau – saugumo jausmas kelyje.

Kur geriausia pirkti automobilį Vokietijoje – aikštelėje ar iš privataus asmens?

2.

Abu variantai turi pliusų ir minusų. Aikštelėje – dažniausiai garantija bent 12 mėnesių (pagal vokišką įstatymą), bet kaina – 10–15% brangesnė. Privatus asmuo – pigiau, bet jokios garantijos. Kartą klientas nusipirko gražų Passat iš pensininko Berlyne – viskas tvarkinga, dokumentai idealūs. Bet grįžus į Lietuvą paaiškėjo, kad automobilis buvo skendęs. Tai nebuvo užfiksuota dokumentuose. Sunku įrodyti, kad pardavėjas tai žinojo. Todėl, perkant iš privataus asmens, rekomenduoju samdyti nepriklausomą techninį patikrinimą (TÜV Süd arba DEKRA) – tai kainuoja 100–150 eurų, bet gali sutaupyti tūkstančius.

Ar tiesa, kad Vokietijoje sukasi daug „suvyniotų“ spidometrų?

3.

Deja, taip. Nors Vokietija griežtai baudžia už sukčiavimą, yra „pilkoji zona“. Dažniausiai – ne pačioje Vokietijoje, o automobiliams, atvežtiems iš kitų šalių (Italijos, Prancūzijos). Pavyzdžiui, pernai vežėme automobilį, kurio serviso knygelėje buvo užfiksuota 180 000 km 2020 metais, o dabar spidometras rodė 120 000 km. Akivaizdus neatitikimas. Klientas pastebėjo tik tada, kai mes atsiuntėme serviso knygelės nuotraukas prieš pakrovimą. Todėl patarimas: visada tikrinkite serviso knygelės įrašus, ne tik spidometro rodmenis. Ir jei kaina atrodo per gera už nurodytą ridą – klauskite, kodėl.

Dokumentai - kas būtina prieš vežant

Kokius dokumentus reikia gauti iš pardavėjo prieš imant automobilį?

4.

Sąrašas trumpas, bet kiekvienas punktas svarbus: 1) Techninis pasas (Fahrzeugschein) – originalas, ne kopija. 2) Pirkimo-pardavimo sutartis su abiejų šalių parašais. 3) Eksporto deklaracija (Ausfuhranmeldung) – jei pardavėjas ją sutvarkė. 4) Leidimas vežti (Kurzzeitkennzeichen arba Ausfuhrkennzeichen) – jei automobilis be TÜV. 5) Serviso knygelė, jei yra. Vieną kartą klientas pamiršo paimti serviso knygelę – atvažiavo vairuotojas, o pardavėjas jau buvo išvykęs. Teko siųsti kurjeriu – tai užtruko dvi dienas. Todėl visada darau sąrašą ir kiekvieną punktą patikrinu prieš vairuotojui išvykstant.

Kas yra Kurzzeitkennzeichen ir kada jo reikia?

5.

Tai laikinieji numeriai, leidžiantys dalyvauti eisme iki 5 dienų. Jų reikia, kai automobilis neturi galiojančio TÜV arba yra registruotas kitam asmeniui. Gavimo procesas paprastas: nuvykstate į vietinį registracijos biurą (Zulassungsstelle), pateikiate dokumentus, sumokate apie 30–50 eurų ir gaunate numerius su draudimu. Bet – svarbu – draudimas galioja tik Vokietijoje. Jei vairuotojas išvyksta iš Vokietijos su tais numeriais, draudimas nustoja galioti pasienyje. Todėl mes rekomenduojame kitą variantą: jei automobilis techniškai tvarkingas, geriau gauti įprastus eksporto numerius (Ausfuhrkennzeichen) su tarptautiniu draudimu. Tai brangiau (apie 100–150 eurų), bet saugiau.

Ar reikia išregistruoti automobilį Vokietijoje prieš išvežant?

6.

Taip, tai privaloma. Pardavėjas turi nueiti į registracijos biurą ir išregistruoti automobilį. Kitaip jis liks registruotas jo vardu, ir jis turės mokėti kelių mokestį bei draudimą. Bet kartais pardavėjai to nedaro – gal dėl tingėjimo, gal dėl to, kad nežino. Tada lieka du variantai: arba jūs (arba mes kaip tarpininkai) tvarkome tai (su įgaliojimu), arba prašote pardavėjo tai padaryti prieš jums atvykstant. Patirtis rodo: geriau viską sutvarkyti prieš pinigų perdavimą. Vieną kartą pardavėjas pažadėjo išregistruoti „rytoj“, o rytojai nustojo atsiliepti. Galiausiai automobilis buvo išregistruotas tik po savaitės – jau išvežus jį iš Vokietijos.

Pirkimas - kaip neapsigauti

Kaip atpažisti, kad automobilis turi paslėptų defektų?

7.

Akių negana. Reikia uoslės. Ir aš nejuokauju. Kartais automobilis atrodo puikiai, bet kai atsidarote duris – jaučiate pelėsio arba drėgmės kvapą. Tai gali reikšti, kad automobilis buvo skendęs. Arba – kai užvedate variklį, jis veikia tolygiai, bet po 5 minučių pradeda trūkčioti. Tai gali būti užsikimšusi purkštukai. Todėl svarbu: 1) Tikrinti automobilį tik dienos šviesoje, ne po neoninėmis lempomis. 2) Reikalauti bandomojo važiavimo bent 20 km. 3) Patikrinti visus skysčius – jei alyva tamsi ir klampi, tai gali reikšti, kad ji ilgai nekeista. 4) Pasikviesti vietinį mechaniką patikrinimui, net jei tai kainuoja. Tai pigiau nei kapitalinis remontas Lietuvoje.

Ar verta pirkti automobilį iš aukciono Vokietijoje?

8.

Tai loterija. Aukcionai (pavyzdžiui, BCA arba ADE) siūlo automobilius su defektais arba po avarijos. Kaina – 30–50% mažesnė už rinkos. Bet čia ir spąstai: jūs perkate „kaip yra“ („gekauft wie gesehen“), be jokių garantijų. Vienas mūsų klientas nusipirko BMW 5 seriją už 8 000 eurų (rinkos kaina – 15 000), tikėdamasis, kad „tik bamperis sulūžęs“. Paaiškėjo, kad rėmas buvo sulinkęs. Remontas kainavo 6 000 eurų. Taigi, aukcione galima sutaupyti, bet tik tuo atveju, jei žinote, ko ieškote, ir turite patikimą mechaniką šalia, kuris galėtų apžiūrėti automobilį prieš perkant. Kitu atveju – per didelė rizika.

Kokia yra tipiška kainodara – ar galima derėtis?

9.

Vokietijoje derėtis galima, bet ne visur. Privatūs pardavėjai dažnai palieka 5–10% „manevro“ kainoje. Aikštelėse – mažiau, bet vis tiek. Tačiau svarbu derėtis protingai. Pavyzdžiui, jei automobilis kainuoja 12 000 eurų, o jūs siūlote 8 000 – pardavėjas tiesiog pasijuoks. Geriau rasti trūkumą ir jį panaudoti kaip argumentą: „Stebėjau, kad padangos jau dėvėtos, gal galėtumėte sumažinti 400 eurų?“ Arba: „Mačiau panašų automobilį kitame mieste už 11 500, gal galite pasiūlyti geresnę kainą?“ Kartą klientas nusiderėjo 1 200 eurų, nes pastebėjo, kad kondicionierius neveikia. Tai buvo geras sandoris, nes remontas kainavo tik 300 eurų.

Tikrinimas - ką verta padaryti prieš perkant

Ar verta samdyti nepriklausomą patikrinimą?

10.

Ne tik verta – būtina, ypač jei perkate automobilį, kurio vertė viršija 5 000 eurų. TÜV Süd, DEKRA arba GTÜ siūlomos patikrinimo paslaugos kainuoja 100–200 eurų, bet jos apima: važiuoklės, variklio, transmisijos, elektros sistemų patikrinimą, taip pat dažų sluoksnio matavimą (tai atskleidžia, ar automobilis buvo perdažytas po avarijos). Vienas atvejis: automobilis atrodė idealiai, bet dažų sluoksnis ant dešiniųjų durų buvo 300 mikronų storesnis nei kitur. Tai reiškė, kad durys buvo keistos arba perdažytos. Pardavėjas tai pamiršo paminėti. Klientas galėjo atsisakyti pirkti arba nusiderėti 1 500 eurų. Investicija – 150 eurų, grąža – 10 kartų didesnė.

Kaip patikrinti automobilio istoriją Vokietijoje?

11.

Yra kelios galimybės. Pirmiausia – paprašyti pardavėjo pateikti HSN/TSN numerius (iš techninio paso) ir patikrinti per nemokamą sistemą, pavyzdžiui, kfz-auskunft.de. Tai parodys pagrindinę informaciją: gamintojas, modelis, variklis. Bet ne istoriją. Išsamesniam patikrinimui – mokamos paslaugos: CarVertical arba AutoDNA. Jos kainuoja 10–20 eurų ir parodo: ridos istoriją, avarijų registraciją, vagystės statusą. Bet – svarbu – jos ne visada turi informaciją apie automobilius iš mažesnių miestų. Kartą klientas patikrino automobilį per CarVertical – jokios istorijos. Pasirodo, jis buvo registruotas mažame miestelyje Saksijos-Anhalto žemėje, kur duomenys nebuvo integruoti į centrinę sistemą. Todėl visada rekomenduoju derinti keletą šaltinių.

Ar bandomasis važiavimas tikrai svarbus?

12.

Kritiškai svarbus. Per 10 minučių važiavimo galite sužinoti daugiau nei per valandą apžiūros. Dėmesys: 1) Ar vairas traukia į vieną pusę? Tai gali reikšti neteisingą suvedimą arba važiuoklės problemą. 2) Ar stabdžiai veikia tolygiai, be vibracijos? 3) Ar sankaba „kandžiojasi“ tinkamai? 4) Ar važiuoklė nebarška ant nelygumų? 5) Ar variklis pasiekia darbinę temperatūrą? Kartą klientas praleido bandomąjį važiavimą, nes „pasitikėjo pardavėju“. Grįžus į Lietuvą paaiškėjo, kad vairo stiprintuvas leido skystį. Remontas – 800 eurų. Bandomasis važiavimas nebūtų garantavęs, kad pastebėsite šią problemą, bet tikimybė būtų didesnė.

Kultūra - skirtumai, kuriuos verta žinoti

Kokie yra pagrindiniai kultūriniai skirtumai tarp lietuviškos ir vokiškos automobilių pirkimo kultūros?

13.

Vokietijoje viskas paremta dokumentais ir procedūromis. Lietuvoje daug kas vyksta „pasitikėjimo pagrindu“. Vokietijoje pardavėjas gali atsisakyti parduoti, jei jūs per daug agresyviai deratės arba jei prašote „kažko neįprasto“. Pavyzdžiui, vienas klientas norėjo, kad pardavėjas parašytų garantiją „raštu, kad variklis be defektų metus“. Pardavėjas atsisakė – toks dokumentas neegzistuoja vokiškoje praktikoje. Taip pat: vokiečiai nemėgsta skubėjimo. Jei sakysite „reikia rytoj“, jie gali pasiūlyti brangesnį variantą arba atsisakyti dirbti su jumis. Kultūrinis skirtumas: kantrybė – vertybė. Tai gali erzinti, bet tai ir garantuoja, kad procesas bus tvarkingas.

Ar tiesa, kad vokiečiai nemėgsta derėtis?

14.

Nemėgsta agresyvaus derėjimo. Jie mėgsta racionalius argumentus. Jei sakysite „per brangu, sumažinkite 30%“ – jie atsakys „ne“. Bet jei sakysite „patikrinau rinkos kainą, panašūs modeliai kainuoja 5% mažiau, gal galite pritaikyti nuolaidą?“ – jie pagalvos. Kartą klientas bandė derėtis su pardavėju, siūlydamas grynais pinigais sumažintą kainą. Pardavėjas atsisakė – Vokietijoje mokėjimas grynais nėra privalumas, o kartais net kelia įtarimą dėl mokesčių vengimo. Todėl geriausias derėjimo būdas – būti parengus konkrečių argumentų (defektai, panašūs skelbimai, pasibaigianti garantija) ir išlikti mandagiam. Jie tai vertina.

Kokios klaidos dažniausiai pasikartoja lietuvių pirkėjų elgesyje?

15.

Dvi pagrindinės: skubėjimas ir nepasitikrinimas. Klientas atvyksta į Vokietiją su viena diena, nori viską padaryti greitai – apžiūrėti, nusipirkti, sutvarkyti dokumentus. Tai neįmanoma be kompromisų. Antra klaida – pasitikėjimas pardavėjo žodžiais. „Automobilis idealus“ – tai ne faktas, tai nuomonė. Reikia patikrinti. Trečia klaida – nežinojimas apie papildomus mokesčius. Pavyzdžiui, jei perkate iš aikštelės, dažnai pridedamas „administravimo mokestis“ (Bearbeitungsgebühr) – 100–300 eurų. Tai normalu Vokietijoje, bet lietuviams dažnai būna netikėta. Todėl visada klauskite apie galutinę kainą su visais mokesčiais prieš pradedant sandorį.

Rizika - kas gali nutikti ne pagal planą

Kas, jei automobilis sugenda pakeliui iš Vokietijos?

16.

Tai nutinka retai, bet nutinka. Pagal vokišką įstatymą, jei perkate iš aikštelės, turite 12 mėnesių garantiją (Gewährleistung), bet ji taikoma tik „esminiams defektams“. Smulkūs gedimai – ne. Jei automobilis sugenda Lenkijoje, turite teisę reikalauti, kad pardavėjas padengtų remonto išlaidas. Bet praktiškai – tai sudėtinga. Todėl mes rekomenduojame pasiimti draudimą, kuris padengia pagalbą kelyje (Schutzbrief). Jis kainuoja apie 50–100 eurų metams ir apima: evakuaciją, pakaitinį automobilį, nakvynę viešbutyje. Vienas mūsų klientas, kuris turėjo tokį draudimą, sugedo ties Varšuva. Per 3 valandas atvyko techninė pagalba, o kitą dieną jis tęsė kelionę su pakaitine mašina. Be draudimo tai kainuotų 500–800 eurų.

Ar galiu grąžinti automobilį, jei jis man netinka?

17.

Priklauso nuo to, iš ko pirkote. Jei iš privataus asmens – ne. Pardavimas galutinis. Jei iš aikštelės – galite per 14 dienų, bet tik tuo atveju, jei automobilis turi „esminį defektą“, kurio nebuvo galima pastebėti pirkimo metu. Pavyzdžiui, paslėpti korozijos židiniai, suklastotas ridos skaičius arba variklio defektai. Bet jei tiesiog „nepatinka spalva“ arba „per daug kuro naudoja“ – tai nėra pagrindas grąžinimui. Vienas klientas bandė grąžinti automobilį, nes „nepatiko sėdynės“. Pardavėjas atsisakė. Galiausiai teko parduoti jį Lietuvoje su nuostoliu. Todėl prieš perkant – gerai pagalvokite. Ypač jei perkate iš privataus asmens.

Ką daryti, jei pardavėjas melavo apie automobilio būklę?

18.

Pirma – surinkti įrodymus. Antra – kreiptis į advokatą arba vartotojų teisių organizaciją (Verbraucherzentrale). Bet tai sudėtinga ir brangu, ypač jei pardavėjas yra kitame mieste ar net kitoje šalyje. Todėl prevencija – geriausias vaistas. Viską fiksuokite raštu: el. laiškai, SMS žinutės, sutartis su defektų aprašymu. Vieną kartą klientas turėjo el. laišką, kuriame pardavėjas rašė: „Automobilis nebuvo avarijoje“. Paaiškėjo, kad buvo. Su tuo el. laišku klientas galėjo reikalauti kompensacijos. Be įrodymų – tik žodis prieš žodį. Ir tai retai baigiasi gerai.

Automobilių rinka Vokietijoje – tai kaip didelis turgus su daugybe prekystalių. Vieni blizga, kiti – ne. Svarbu ne tik rasti tinkamą automobilį, bet ir suprasti, kaip veikia sistema, kokios yra taisyklės ir kur tyko spąstai. Patirtis rodo: tas, kuris skiria laiko pasiruošimui – laimi. Tas, kuris skuba – dažnai pralaimi. Ir tai galioja ne tik pirkimui, bet ir pervežimui. Kantrybė, dokumentai ir sveikas skepticizmas – tai geriausi jūsų sąjungininkai.