Vežu žmones iš Nyderlandų į Lietuvą

Kai prieš penkerius metus pradėjau vežioti žmones iš Nyderlandų į Lietuvą, nežinojau, kad tai taps mano pagrindine veikla. Tiesiog turėjau mikroautobusą, dažnai važinėjau tarp šių šalių, ir pagalvojau – kodėl gi nepadėjus kitiems? Pirmieji keleiviai buvo draugai, pažįstami, jų draugai. Po to – draugų draugai. Ir štai, po penkerių metų, vežu žmones kiekvieną dieną. Šiame straipsnyje noriu atsakyti į visus klausimus, kurie kyla tiems, kurie pirmą kartą važiuos su manimi arba apskritai mikroautobusu. Stengsiuosi būti atviras – ne viskas tobula, bet stengiamės.

Apie mane – vežu žmones iš Nyderlandų

1. Kas jūs esate ir kodėl vežate žmones?

Esu paprastas žmogus, gyvenantis tarp Lietuvos ir Nyderlandų. Turiu mikroautobusą, turiu patirties, turiu noro padėti. Pradėjau vežioti, nes pats žinau, kaip sunku rasti patogų ir nebrangų būdą grįžti namo. Lėktuvai brangūs, traukiniai sudėtingi, o vairuoti vienam per visą Europą – varginanti. Tad pagalvojau – jei aš vis tiek važiuoju, kodėl gi nepasiėmus keleivių? Taip prasidėjo. Dabar tai mano darbas, mano aistra, mano gyvenimo dalis.

2. Ar turite licenciją vežti keleivius?

Taip, turiu. Be licencijos vežioti keleivius tarptautiniais maršrutais būtų nelegalu. Turiu visus reikiamus dokumentus – licenciją, draudimą, techninės apžiūros pažymėjimą. Viskas tvarkoje. Jei norite – galiu parodyti. Tai ne paslaptis. Deja, yra daug vežėjų be licencijų – jie siūlo pigesnes kainas, bet rizikuoja ir jie, ir keleiviai. Aš renkuosi legalų kelią – tai saugiau ir ramiau visiems.

3. Kiek žmonių jau esate pavežęs?

Sąžiningai – nežinau tikslaus skaičiaus. Šimtai, gal net tūkstančiai. Kiekvieną savaitę vežu 20-40 žmonių, priklausomai nuo sezono. Per penkerius metus susidaro nemažas skaičius. Ir kiekvienas žmogus – skirtinga istorija. Vieni važiuoja namo atostogų, kiti – pradėti naujo darbo, treti – aplankyti sergančio giminaičio. Kiekviena kelionė – tai mažas gyvenimo skyrius. Ir aš džiaugiuosi, kad galiu būti to dalimi.

4. Ar vežate tik lietuvius?

Daugiausia – taip, bet ne tik. Yra tekę vežti latvius, lenkus, net vieną kartą vokietį, kuris mokėjo lietuviškai (jo žmona lietuvė). Kalba kartais būna iššūkis – jei keleivis nekalba lietuviškai, bendraujame angliškai arba gestais. Bet tai retai. Dažniausiai mikroautobuse visi lietuviai – ir tai turi savo žavesio. Visi suprantame vienas kitą be žodžių, visi žinome, ką reiškia ilgėtis namų.

5. Kodėl jūsų kainos tokios, kokios yra?

Bandau išlaikyti kainas kuo žemesnes, bet negaliu važinėti nuostolingai. Degalai, kelių mokesčiai Vokietijoje, draudimas, mikroautobuso priežiūra, mano laikas – viskas kainuoja. Kaina 80-130 eurų atspindi realias išlaidas ir nedidelį pelną. Jei kas nors siūlo už 50 eurų – klauskite, kaip tai įmanoma. Arba jie meluoja, arba kažką aukoja – saugumą, komfortą, legalumą. Aš renkuosi sąžiningą kainą už sąžiningą paslaugą.

Kelionė – vežu žmones į Lietuvą

6. Kaip atrodo įprasta kelionė?

Išvykstame vakare, apie 18-20 valandą. Pirmas sustojimas – po 2-3 valandų, degalinėje. Toliau – per Vokietiją, su keliais sustojimais. Lenkijoje – ilgesnis sustojimas, gal pavalgyti. Ryte – jau Lietuvoje. Priklausomai nuo maršruto, atvykstame apie 12-16 valandą. Tai standartinė kelionė. Bet kiekviena kelionė skirtinga – vieną kartą viskas sklandžiai, kitą kartą – spūstys, gedimai, nenumatyti sustojimai. Toks jau tas gyvenimas kelyje.

7. Ką veikiate per sustojimus?

Stengiuosi, kad sustojimai būtų naudingi. Degalinėse – tualetas, kava, užkandžiai. Kartais sustojame kavinėje, kur galima normaliai pavalgyti – ne tik dešrainį iš degalinės. Ypač Lenkijoje – ten kavinės nebrangios ir maistas geras. Bet tai priklauso nuo laiko ir nuo to, ar keleiviai nori ilgesnio sustojimo. Vieni nori kuo greičiau namo, kiti – pailsėti, pramankštinti kojas. Bandau rasti kompromisą.

8. Ar kelionėje būna nuobodu?

Kartais. Ypač naktį, kai visi miega, o aš vairuoju. Tada klausausi muzikos, podcast'ų, kartais tiesiog mąstau. Bet dažniausiai – ne. Keleiviai pasakoja istorijas, dalinasi patirtimi, kartais net dainuoja (retai, bet būna). Vieną kartą mikroautobuse susipažino du žmonės – jis iš Amsterdamo, ji iš Kauno. Po metų susituokė. Nežinau, ar dėl tos kelionės, bet man patinka manyti, kad taip.

9. Kokia ilgiausia kelionė, kurią esate turėjęs?

28 valandos. Tai buvo košmaras. Vokietijoje uždarė greitkelį dėl didelės avarijos, teko sukti per mažus kelius. Tada Lenkijoje – dar viena spūstis. Mikroautobuse – 18 žmonių, visi pavargę, visi pikti. Aš pats vos laikiausi. Bet visi saugiai pasiekėme tikslą. Po tos kelionės tris dienas miegojau. Tokių atvejų retai, bet nutinka. Svarbiausia – saugumas. Geriau važiuoti lėčiau ir saugiau nei skubėti ir rizikuoti.

10. Ar važiuojate blogu oru?

Taip, bet atsargiai. Lietus – ne problema. Sniegas – jau sudėtingiau, ypač Vokietijoje ar Lenkijoje, kur keliai ne visada gerai valomi. Ledas – pavojingiausia. Jei keliai labai slidūs – galiu atidėti kelionę arba važiuoti lėčiau. Saugumas svarbiau nei greitis. Yra buvę, kad teko stoti pusiaukelėje ir laukti, kol keliai bus nuvalyti. Nemalonu, bet geriau taip nei griovyje.

Keleiviai – vežu žmones iš Nyderlandų į Lietuvą

11. Kokie žmonės dažniausiai važiuoja?

Visokie. Darbininkai, studentai, šeimos su vaikais, seneliai, verslininkai, menininkai. Nėra vieno profilio. Bet dažniausiai – žmonės, kurie dirba Olandijoje ir grįžta namo aplankyti šeimos. Tai pagrindinis kontingentas. Jie pavargę, ilgisi namų, kartais liūdni, kartais laimingi. Mano darbas – padaryti kelionę kuo patogesnę, kad jie atvyktų pailsėję, o ne dar labiau pavargę.

12. Ar būna problematiškų keleivių?

Būna. Girtų, agresyvių, per daug kalbančių, per mažai kalbančių. Vieną kartą keleivis gėrė visą kelią – nuo Amsterdamo iki Kauno. Kai atvykome, vos galėjo išlipti. Nemalonu, bet nutinka. Kitą kartą – moteris, kuri visą kelią kalbėjo telefonu garsiai, net naktį. Visi kiti bandė miegoti, o ji – „Alio, Alio, girdi mane?“ Tokių situacijų negalima visiškai išvengti, bet stengiamės jas spręsti.

13. Ar vežate vaikus be tėvų?

Ne, tai per daug rizikinga. Vaikas turi keliauti su tėvais ar globėjais. Jei vaikas vyksta pas vieną iš tėvų – reikia kito tėvo raštiško sutikimo. Tai ne mano taisyklė – tai įstatymas. Ir aš jo laikausi. Vaiko saugumas – šventas dalykas. Yra buvę, kad mama norėjo išsiųsti 14-metį sūnų vieną pas senelius į Lietuvą. Suprantu motyvą, bet negalėjau sutikti. Pasiūliau alternatyvą – ji pati važiuoja su sūnumi, o grįžta viena. Sutiko.

14. Kaip elgiatės su keleiviais, kurie serga?

Priklauso nuo situacijos. Jei žmogus peršalęs – tai normalu, važiuoja. Jei karščiuoja ar atrodo rimtai blogai – rekomenduoju kreiptis į gydytoją prieš kelionę. Mikroautobuse – uždara erdvė, 15-20 žmonių. Vienas sergantis žmogus gali užkrėsti pusę mikroautobuso. Ypač po pandemijos tai tapo jautresnis klausimas. Stengiuosi būti supratingas, bet ir atsakingas. Jei žmogus aiškiai serga – galiu paprašyti persikelti į kitą datą.

15. Ar keleiviai dažnai pamiršta daiktus?

Dažniau, nei galėtumėte pagalvoti. Telefonai, piniginės, dokumentai, ausinės, net kartą – protezas. Rimtai. Senjoras pamiršo savo protezą sėdynės kišenėje. Suradome, išsiuntėme paštu. Telefonai – kas antrą savaitę kažkas pamiršta. Dabar turiu dėžę „pamirštų daiktų“ – ten guli 5 telefonai, 3 poros ausinių, 2 akiniai nuo saulės ir vienas protezas. Jei kažką pamiršote – skambinkite, greičiausiai rasime.

Praktiniai dalykai – vežu žmones į Lietuvą

16. Ką daryti, jei noriu važiuoti, bet neturiu pinigų?

Sunkus klausimas. Negaliu vežti nemokamai – tai mano darbas, mano pragyvenimo šaltinis. Bet suprantu, kad kartais žmonės atsiduria sunkioje situacijoje. Esu vežęs žmogų, kuris neturėjo pinigų – jis buvo praradęs darbą, negavo paskutinio atlyginimo, sąskaita tuščia. Leidau jam važiuoti su pažadu sumokėti vėliau. Sumokėjo po dviejų savaičių. Tai ne taisyklė – tai išimtis. Bet jei esate sąžiningas žmogus sunkioje situacijoje – pasikalbėkime. Gal rasime sprendimą.

17. Ar galima atsiskaityti kortele?

Paprastai ne – mikroautobuse kortelių skaitytuvo nėra. Grynais arba pavedimu. Bet jei jums patogiau pavedimu – prašome, perveskite prieš kelionę. Tai netgi geriau – mažiau grynųjų, mažiau rizikos. Olandijoje visi naudoja korteles, bet mikroautobuse vis dar grynieji karaliauja. Gal kada nors įsidiegsiu kortelių skaitytuvą – bet kol kas tai ne prioritetas.

18. Ką daryti, jei kelionės metu sugedo telefonas ir negaliu susisiekti su artimaisiais?

Pasakykite man – duosiu savo telefoną paskambinti. Arba paprašysiu kito keleivio. Tai ne problema. Svarbiausia – kad jūsų artimieji žinotų, kur esate ir kada tikėtis jūsų. Todėl visada rekomenduoju pasakyti artimiesiems mikroautobuso numerį ir mano kontaktus. Jei kas nors nutiktų – jie galėtų susisiekti tiesiogiai su manimi.

19. Ar galima vežti maistą iš Olandijos į Lietuvą?

Galima, bet su apribojimais. Mėsos ir pieno produktai – ribojami, ypač jei vežate didelius kiekius. Asmeniniam vartojimui – paprastai nekyla problemų. Bet jei vežate 10 kilogramų sūrio – tai jau gali atrodyti įtartinai pasienyje. Alkoholis ir tabakas – taip pat ribojami. Geriausia pasitikrinti muitinės taisykles prieš vežant. Aš ne muitininkas, negaliu tiksliai pasakyti, kas leidžiama, o kas ne. Bet sveiku protu vadovaukitės – jei atrodo per daug, greičiausiai ir yra per daug.

20. Ką daryti, jei kelionės metu prasidėjo sveikatos problema?

Sustosiu, paskambinsiu pagalbos, padarysiu viską, ką galiu. Turiu pirmosios pagalbos rinkinį, žinau pagrindinius pirmosios pagalbos veiksmus. Bet aš ne gydytojas – jei problema rimta, reikia profesionalios pagalbos. Todėl svarbu turėti sveikatos draudimą ir žinoti pagalbos numerius Europoje – 112. Ir dar – pasakykite man iš anksto, jei turite sveikatos problemų. Alergijos, širdies ligos, diabetas – tai svarbu žinoti.

Apibendrinimas – vežu žmones iš Nyderlandų

21. Ką patartumėte pirmą kartą važiuojantiems?

Nesijaudinkite. Kelionė ilga, bet saugi. Pasiruoškite – pagalvėlė, užkandžiai, vanduo, ausinės. Būkite laiku – 15 minučių prieš išvykimą. Turėkite dokumentus. Ir tiesiog atsipalaiduokite. Po 20 valandų būsite namuose. Arba Olandijoje – priklauso nuo krypties. Svarbiausia – nusiteikimas. Jei einate į kelionę su baime – bus sunkiau. Jei su smalsumu – bus lengviau.

22. Ar verta važiuoti mikroautobusu, o ne lėktuvu?

Priklauso nuo prioritetų. Lėktuvas greitesnis – 2-3 valandos, bet brangesnis, ypač su bagažu. Ir reikia nuvykti iki oro uosto, o atvykus – iš oro uosto iki namų. Mikroautobusas lėtesnis, bet pigesnis ir patogesnis – paima iš namų, pristato į namus. Nereikia sukti galvos dėl bagažo, nereikia laukti eilėse. Jei laikas svarbiau nei pinigai – lėktuvas. Jei pinigai svarbiau nei laikas – mikroautobusas. O dažniausiai – mikroautobusas laimi.

23. Ką darote, jei mikroautobusas pilnas, o žmogus prašo vežti?

Bandau rasti sprendimą. Gal kitas mikroautobusas važiuoja kitą dieną? Gal kitas vežėjas turi vietų? Gal galima pastumti kitą keleivį į kitą dieną (jei jis sutinka)? Bet jei nėra vietos – nėra vietos. Negaliu vežti daugiau žmonių nei mikroautobuse yra vietų – tai nesaugu ir nelegalu. Geriau atsisakyti vieno keleivio nei rizikuoti visų saugumu. Tai skaudu, bet būtina.

24. Koks jūsų mėgstamiausias dalykas šiame darbe?

Žmonės. Kiekvienas žmogus – nauja istorija, nauja patirtis. Vieną dieną vežu jauną studentą, kuris pirmą kartą važiuoja į Olandiją dirbti – jis toks susijaudinęs, toks kupinas vilčių. Kitą dieną – senjorą, kuris grįžta po 10 metų Olandijoje – jis pavargęs, bet laimingas, kad grįžta namo. Trečią dieną – šeimą su trimis vaikais, kurie keliauja aplankyti močiutės. Kiekvienas žmogus – tai mažas stebuklas. Ir aš džiaugiuosi, kad galiu būti to dalimi.

Išvada

Vežu žmones iš Nyderlandų į Lietuvą jau penkerius metus. Tai ne tik darbas – tai gyvenimo būdas. Kiekviena kelionė – tai nauji žmonės, naujos istorijos, nauji iššūkiai. Stengiuosi daryti tai gerai, sąžiningai, su pagarba kiekvienam keleiviui. Jei ieškote patikimo vežėjo – skambinkite. Jei turite klausimų – klauskite. Jei norite tiesiog pasikalbėti – ir tai galima. Iki pasimatymo kelyje.