Vežame gyvūnus iš Roterdamo kiekvieną dieną

Kasdien. Ne kas antrą dieną, ne savaitgaliais, ne "kai susirenka grupė". Kiekvieną dieną iš Roterdamo pajuda mašina su gyvūnais link Lietuvos. Žmonės kartais klausia – ar tikrai kasdien? Taip, tikrai. Nes gyvūnai nelaukia, kol bus patogu. Jie turi savininkus, kurie jų laukia Vilniuj, Kaune ar Klaipėdoj. Ir mes tą suprantam. Šitas straipsnis apie tai, kaip vežam, ką vežam ir ko reikia, kad viskas vyktų sklandžiai. Be nereikalingo įžanginio teksto – tiesiog klausimai ir atsakymai.

Grafikas – kasdieniniai pervežimai

1. Ar tikrai vežate gyvūnus iš Roterdamo kiekvieną dieną?

Taip. Išvykstam kasdien, paprastai ryte, 7–8 valandą. Jei yra daugiau užsakymų, galim išvykt ir antrą kartą – vakare. Bet pagrindinis grafikas yra rytinis. Žmonės dažnai netiki, kai pasakom. Vienas vyras skambino ir klausė tris kartus – "tikrai kasdien?". Taip, tikrai. Mes dirbam septynias dienas per savaitę, nes gyvūnai septynias dienas per savaitę reikia vežt. Šventės – kitas reikalas. Kalėdų dieną nevažiuojam, bet gruodžio 26 jau kelyje. Suprantam, kad žmonės gyvena pagal savo grafikus, ne pagal mūsų. Todėl stengiamės būt lankstūs.

2. Kada tiksliai išvykstate iš Roterdamo?

Paprastai apie 7–8 valandą ryto. Bet tai ne geležinė taisyklė. Jei visi gyvūnai turi būt paimti iš skirtingų vietų, išvykimas gali nuslinkt į 9 ar 10. Arba jei vienas gyvūnas vėluoja – kaip kartą nutiko, kai šeimininkas užmigo ir neatnešė šuns laiku – tada laukiam. Bet stengiamės laikyt grafiko, nes žmonės Lietuvoj planuoja savo dieną pagal numatomą atvykimo laiką. Vienas senjoras iš Kauno kaskart laukdavo prie lango nuo ryto. Mes tai žinojom, todėl stengėmės nevėluot. Jam tai buvo svarbu – jo šuo grįždavo namo.

3. Ką daryti, jei praleidote išvykimo laiką?

Skambinkit. Jei pavėlavot atvežt gyvūną – galbūt spėsit į kitą išvykimą. Jei ne – važiuosim kitą dieną. Nemalonu, bet ne pasaulio pabaiga. Vienas žmogus pavėlavo dvi valandas, nes užstrigo eisme. Mes jau buvom išvažiavę. Teko laukt kitos dienos. Jis supyko ant savęs, ne ant mūsų. Pasakėm – nutinka. Rytoj vėl važiuosim. Kartais žmonės siūlo papildomai mokėt, kad grįžtumėm. Ne, negrįšim. Bet kitą dieną tikrai būsim. Planuokit su laiko atsarga – pusvalandis ar valanda anksčiau niekam nepakenkė.

Gyvūnų tipai – ką vežame

4. Kokius gyvūnus vežate iš Roterdamo?

Dažniausiai šunis ir kates. Bet ne tik. Vežėm triušių, jūrų kiaulyčių, dekoratyvinių žiurkių, šešką, papūgą. Vieną kartą – ežiuką, bet ne laukinį, o Afrikos nykštukinį, kuris buvo augintinis. Nevežam šunų kovoms skirtų gyvūnų, nevežam laukinių gyvūnų, nevežam gyvačių ar vorų. Ne todėl, kad bijom – todėl kad tai ne mūsų specializacija. Jei turit egzotinį gyvūną – skambinkit, pasikalbėsim. Galbūt galėsim padėt, o galbūt nukreipsim pas kitus. Svarbu – kad gyvūnas būtų legalus, su dokumentais ir tinkamai paruoštas kelionei.

5. Ar vežate sergančius gyvūnus?

Priklauso nuo ligos. Jei tai lėtinė būklė, kuri kontroliuojama – taip, vežam. Diabetas, alergijos, sąnarių problemos – viskas tvarkoj. Jei ūmi liga – karščiavimas, viduriavimas, vėmimas – tada ne. Ir ne tik dėl taisyklių. Kelionė sergančiam gyvūnui – tai papildomas stresas, kuris gali pablogint būklę. Vienas klientas bandė slėpt, kad jo katė karščiuoja. Paaiškėjo tik pakeliui, kai katė pradėjo drebėt. Sustojom, iškvietėm veterinarą, veterinaras pasakė – šita katė nekeliauja. Teko grįžt. Šeimininkė supyko ant mūsų, bet kaltas buvo ji. Mes negalim diagnozuot ligų, bet jei matom, kad kažkas negerai – stabdom.

6. Koks didžiausias gyvūnas, kurį teko vežti?

Anglų mastifas. 85 kilogramai. Narvas užėmė pusę mašinos. Trys žmonės krovėm. Šuo buvo ramus kaip banginis – tiesiog gulėjo ir žiūrėjo. Bet jo svoris buvo rimtas iššūkis. Dar vienas didelis – vokiečių dogas. Aukštesnis už stalą, bet plonas. Įlipo pats, atsisėdo, ir važiavom. Dideli šunys ne visada sunkūs, bet visada užima daug vietos. Tokius vežt brangiau, bet ne neįmanoma. Svarbu – žinot iš anksto, kad galėtumėm pasiruošt. Jei atvažiuojam ir randam 85 kilogramų šunį, apie kurį nežinojom – tada reikia galvot, ar tilps. Ir kartais netelpa.

Roterdamo specifika – ką žinoti apie miestą

7. Iš kur Roterdamoje paimate gyvūnus?

Iš bet kur. Adresas, kurį nurodot – ten ir važiuojam. Centras, priemiestis, uosto rajonas – visur. Roterdamas didelis miestas, bet mes jį žinom. Vienas klientas gyveno tiesiai prie uosto – kvapas ten ne pats maloniausias, bet šuniui tai netrukdė. Kitas – Kralingeno priemiesty, graži vieta, ramu. Trečias – tiesiai prie Markthal, kur triukšmas ir minios. Katė iš ten labai nenorėjo išeit iš namų. Suprantama. Svarbu – kad būtų tikslus adresas ir telefono numeris. Jei gyvenat vietoj, kur sunku privažiuot – pasakykit iš anksto. Galim susitart kitą tašką.

8. Ar važiuojate į Roterdamo priemiesčius?

Žinoma. Schiedam, Dordrecht, Delft, Zoetermeer – viskas aplink Roterdamą. Net jei oficialiai tai ne Roterdamas, mes ten važiuojam. Vienas žmogus gyveno Capelle aan den IJssel – sudėtingas pavadinimas, bet paprasta vieta. Nuvažiavom, paėmėm, viskas gerai. Kitas gyveno Goudoj – pusvalandis nuo Roterdamo. Nuvažiavom. Kaina atitinkamai šiek tiek didesnė, bet ne dramatiškai. Svarbu – kad pasakytumėt tikslią vietą, o ne "kažkur netoli Roterdamo". Mums reikia adreso, ne apytikslės krypties. GPS veikia gerai, bet reikia koordinates.

9. Ar yra vietų Roterdamoje, kur sunku paimti gyvūną?

Centras kartais sudėtingas – siauros gatvės, draudžiamos zonos, brangus parkavimas. Bet mes susitvarkom. Blogiausia, kai žmogus sako "stovėkit prie tos gatvės", o gatvė – pėsčiųjų zona. Vieną kartą važiavom į centrą, GPS nuvedė į gatvę, kur negalima važiuot. Teko sukt ratą ir ieškot kitos prieigos. Užtrukom 20 minučių. Klientas stovėjo su šunim ir laukė. Dabar visada prašom patvirtint, kad adresas pasiekiamas mašinai. Jei ne – susitariam kitą vietą. Gal prie artimiausios automobilių stovėjimo aikštelės, gal prie parko. Svarbu, kad būtų patogu visiems.

Kainodara – kaip skaičiuojame

10. Ar kaina fiksuota ar kintanti?

Priklauso nuo situacijos. Turim bazinį kainoraštį pagal gyvūno dydį, bet galutinė kaina priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Vienas mažas šuo – bazinė kaina. Du maži šunys – ne dviguba, bet šiek tiek daugiau. Didelis šuo vienas – brangiau nei mažas su kompanija. Papildomi kilometrai – priedas. Specialūs reikalavimai – priedas. Bet visa tai sakom prieš sutardami, ne po to. Nemėgstam staigmenų, ir klientai jų nemėgsta. Todėl visada prašom kuo daugiau informacijos iš anksto – tada galim pasakyt tikslią kainą, kuri nekis.

11. Kada reikia mokėti?

Paprastai – atvykus. Arba iš anksto pavedimu, jei klientas pageidauja. Nereikalaujamo pilno avanso prieš kelionę, bet jei tai pirmas kartas – prašom 30–50 proc. avanso. Tai ne nepasitikėjimas, o apsidraudimas. Yra buvę, kad žmogus užsakė, mes pritaikėm maršrutą, o paskui jis dingo. Telefonas išjungtas, el. paštas neatsako. Mes praradom laiko ir pinigų. Todėl avansas – normali praktika. Bet jei esat mūsų pastovus klientas – nereikia. Viena moteris vežė katę kas tris mėnesius, niekada neprašėm avanso. Pasitikėjimas užsidirbamas, ne priverčiamas.

12. Ar yra nuolaidų dažniems klientams?

Yra. Jei vežat antrą, trečią, ketvirtą kartą – visada randam būdą sumažint kainą. Ne oficiali nuolaidų sistema, o tiesiog žmogiškas požiūris. Vienas vyras vežė šunį kas mėnesį – jis dirbo Roterdamoje, o šuo gyveno pas mamą Lietuvoj. Po penkto karto mes nebeklausėm kainos, tiesiog sutarėm fiksuotą sumą. Jam patogu, mums patogu. Ir dar – jei rekomenduojat mus savo draugams – taip pat kažką sugalvosim. Rekomendacijos mums svarbiau nei bet kokia reklama. Geri žodžiai iš lūpų į lūpas – geriausias marketingas.

Paruošimas – paskutiniai patarimai

13. Ką daryti likus dienai iki kelionės?

Patikrint dokumentus. Visus. Pasą, skiepų įrašus, sveikatos pažymėjimą. Patikrint mikroschemos numerį – ar sutampa su pasu. Patikrint veterinaro antspaudą – ar aiškus, ar galiojantis. Paruošt narvą – išvalyt, patiest pledą, įdėt vandens gertuvę. Paruošt maišelį su vaistais, jei tokių yra. Ir – svarbiausia – pailsėt patiems. Pavargęs šeimininkas = pavargęs šuo. Gyvūnai jaučia mūsų emocijas. Jei jūs nervinatės, jis nervinsis dvigubai. Viena moteris prieš kelionę visą naktį nemiegojo – jaudinosi. Ryte katė jautė jos stresą ir slėpė po lova. Teko pusę valandos gaudyt. Ramūs tėvai – ramūs vaikai. Tas pats su gyvūnais.

14. Ką įdėti į narvą kartu su gyvūnu?

Pledą su namų kvapu – svarbiausias dalykas. Vandens gertuvę. Mažą žaislą, bet ne tokį, kuris gali užspringt. Sugeriantį kilimėlį – jei nutiktų "nelaimė". Vaistus, jei reikia, aiškiai pažymytus su nurodymais. Ir tiek. Ne visą garderobą, ne penkis žaislus, ne kilogramą maisto. Kuo mažiau dalykų narve – tuo daugiau vietos gyvūnui. Vienas šeimininkas įdėjo tiek daiktų, kad šuo vos tilpo. Tekom išimt pusę ir palikt tik būtiniausius. Šuo iškart atsikvėpė. Narvas – ne sandėlis, o gyvūno erdvė. Palikit vietos.

15. Kaip atsisveikinti su gyvūnu prieš kelionę?

Ramiai. Ilgas, emocingas atsisveikinimas – blogiausia, ką galit padaryt. Gyvūnas jaučia jūsų emocijas, ir jei jūs verkiat, jis supras, kad kažkas negerai. Geriau – trumpas, ramus "iki pasimatymo", paglostymas ir tiek. Viena moteris pusę valandos atsisveikino su savo katinu – bučiavo, verkė, kalbėjo. Katinas pradėjo drebėt. Mes vos nuraminom. Po to moteris skambino kas valandą klausdama, ar katinas gerai. Jis buvo gerai, bet pirmos kelios valandos buvo sunkios dėl to atsisveikinimo. Trumpai, ramiai, su šypsena. Gyvūnas grįš namo, ne į karą išvyksta.

Kelionės metu – kas vyksta

16. Kaip dažnai gaunu naujienų apie gyvūną?

Kas stojimą – kas 4–5 valandas. Siunčiam nuotrauką arba trumpą pranešimą. "Viskas gerai, šuo miega" arba "katė išgėrė vandens, ramiai sėdi". Jei kas nors neįprasto – iškart skambinam. Vienas klientas prašė naujienų kas valandą. Sutikom, bet tai per daug. Mes vairuojam, ne filmuojam realybės šou. Bet suprantam, kad žmogus jaudinasi, todėl stengiamės atsakyt greitai. Po kelionės vienas vyras parašė: "ačiū, kad neignoravot mano skambučių". Neignoruojam. Bet taip pat prašom supratimo – mes dirbam, ne sėdim prie telefono.

17. Ką darote, jei gyvūnas atsisako ėsti kelionės metu?

Neišgyvenam. Dauguma gyvūnų kelionėje neėda. Tai normalu. Stresas, judesys, svetima aplinka – apetitas dingsta. Svarbu, kad gertų vandenį. Jei negeria – bandom kitais būdais – pilt į delną, keist indą. Jei neėda – palaukit, namie ės. Vienas šuo neėdė 20 valandų. Šeimininkas jaudinosi, bet mes ramiai – žinojom, kad tai normalu. Atvykęs į Vilnių, šuo iškart ėmė ėst. Alkanas buvo, bet ne ligonis. Gyvūnai nežūva per vieną dieną be maisto. Vanduo – svarbiau. Maistas – palauks.

18. Ar galima skambinti vairuotojui tiesiogiai?

Galima, bet saikingai. Turim vieną numerį, kuriuo skambina visi klientai. Jei važiuojam ir turim penkis gyvūnus – penki klientai gali skambint. Jei visi skambina vienu metu – neįmanoma atsakyt. Todėl prašom – skambinkit tik jei tikrai reikia. Arba rašykit žinutę – atsakysim, kai galėsim. Vienas žmogus skambino 15 kartų per dieną. Kiekvieną kartą klausė tą patį – "ar viskas gerai?". Taip, viskas gerai. Ir bus gerai. Per didelis dėmesys kartais trukdo. Pasitikėkit mumis – mes darom tai kasdien ir žinom, ką darom.

Atvykimas – paskutinė atkarpa

19. Kada gyvūnas atvyksta į Lietuvą?

Kitą dieną po išvykimo. Paprastai – ryte arba popiet, priklausomai nuo maršruto. Iš Roterdamo išvykstam ryte, važiuojam per naktį, atvykstam kitą rytą. 18–24 valandos bendrai. Tikslų laiką sunku pasakyt, nelygu keliams, eismui, stojimams. Bet visada informuojam, kai jau artėjam. Vienas senjoras iš Šiaulių klausė: "ar spėsit iki pietų?". Pažadėjom stengtis. Spėjom 11:30. Jis buvo laimingas, mes irgi. Bet ne visada taip sklandžiai. Kartais vėluojam, kartais ankstyvom. Svarbu – kad gyvūnas saugus, o ne kad minutė tiksliai.

20. Kur Lietuvoje atiduodate gyvūnus?

Kur sutariam. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys – pagrindiniai miestai. Bet ir mažesni – Alytus, Marijampolė, Utena, Telšiai. Vienas vyriausias žmogus gyveno Rokišky – mažas miestelis šiaurės Lietuvoje. Nuvežėm. Kaina didesnė, bet jis sumokėjo be jokių diskusijų. Jam svarbu buvo, kad šuo grįžtų namo, ne į kažkokį tarpinį tašką. Mes suprantam tai ir važiuojam ten, kur reikia. Ne tik ten, kur patogu. Aišku, jei tai labai toli – gali tekt derintis prie mūsų maršruto, bet visada randam sprendimą.

Dažniausios situacijos – iš praktikos

21. Ką daryti, jei gyvūnas pabėgo prieš pat paėmimą?

Nutinka dažniau, nei manot. Šuo iššoka pro duris, katė išlenda pro langą, triušis pabėga iš narvo. Pirmas patarimas – ne panikuot. Antras – neuždaryt durų, pro kurias pabėgo, jei tai viduj. Gyvūnas dažniausiai netoli pabėga. Vienas šuo išbėgo iš buto Roterdamo centre – šeimininkė paliko atidarytas duris. Šuo nubėgo 50 metrų, atsisėdo prie kavinės ir laukė. Paėmėm per 10 minučių. Kita situacija – katė įlindo po spinta ir neina iš ten. Šeimininkė bandė traukt – katė subraižė. Teko palaukt, kol pati išeis. Po valandos išėjo. Gyvūnai turi savo planus. Reikia kantrybės, ne jėgos.

22. Ką daryti, jei pasikeitė planai ir gyvūno nebereikia vežti?

Skambinkit kuo greičiau. Jei mes dar neišvažiavom – atšaukiam be problemų. Jei jau kelyje – situacija sudėtingesnė. Bet visada stengiamės rast sprendimą. Vienas žmogus atšaukė užsakymą, kai mes jau buvom Vokietijoj. Teko grįžt su gyvūnu atgal į Roterdamą. Jis sumokėjo už abu kelius. Nemalonu, bet sąžininga. Kitas atvejis – žmogus atšaukė likus 4 valandom iki išvykimo. Mes dar nebuvo pradėję kraut. Jokių baudų, jokių problemų. Svarbu – informuot laiku. Kuo anksčiau – tuo geriau visiems.

23. Ar vežate gyvūnus, kurie yra agresyvūs?

Vežam, bet su sąlygom. Pasakykit iš anksto. Jei žinom, kad šuo agresyvus – imamės papildomų priemonių. Antsnukis, storesnės pirštinės, atstumas. Bet ne visada reikia antsnukio – kartais agresyvus šuo tiesiog bijo, ir antsnukis tik pablogina situaciją. Vienas rotveileris be antsnukio buvo ramesnis nei su. Šeimininkas sakė, kad antsnukis jį nervina. Mes pasitikėjom, ir gerai padarėm. Šuo važiavo ramiai, be jokių incidentų. Bet jei šuo įkando – viskas, antsnukis privalomas. Saugumas pirmoj vietoj, bet supratimas taip pat svarbu.

Papildoma informacija

24. Ar galima vežti gyvūną be šeimininko sutikimo?

Ne. Visada reikia savininko sutikimo. Jei vežat ne savo gyvūną – reikia raštiško leidimo. Mes prašom dokumento, kuriame nurodyta, kas leidžia vežt ir kam gyvūnas priklauso. Vienas atvejis – žmogus skambino ir sakė, kad veža draugo šunį. Paklausėm draugo telefono numerio, paskambinom, patvirtinom. Tik tada vežėm. Saugumas. Gyvūnas negali kalbėt, todėl mes turim įsitikint, kad jis vežamas teisėtai. Ne mes sugalvojom šitas taisykles – jos logiškos. Jei kas nors bandytų pavogt šunį per mūsų paslaugą – tai būtų mūsų atsakomybė.

25. Ką daryti, jei gyvūnas susižeidė pakrovimo metu?

Retai nutinka, bet nutinka. Šuo gali subraižyt koją ant narvo grotų, gali užlipt ant kažko aštraus. Turim pirmosios pagalbos rinkinį – dezinfekantą, tvarsčius. Nedidelius sužeidimus gydom vietoj. Rimtesnius – veterinaras. Vienas šuo užsikabino nagą ir nulaužė. Kraujavimas, bet ne pavojingas. Sustojom, sutvarstėm, veterinaras Lenkijoj patikrino, pasakė, kad viskas gerai. Šeimininkė sužinojo tik atvykus, nes nenorėjom jaudint. Ji padėkojo, kad pasirūpinom. Mes ne herojai, tiesiog darom savo darbą.

26. Ar galima vežti gyvūną su kitais gyvūnais iš tos pačios šeimos?

Taip, bet atskiruose narvuose. Net jei namie jie draugai. Kelionės stresas keičia elgesį, ir draugiškas šuo gali pult kitą šunį ar katę. Atskiri narvai – taisyklė. Vienas žmogus turėjo du šunis, kurie miegodavo vienoj lovoj. Mes vis tiek vežėm atskirai. Jie lojo vienas kitam pirmas dvi valandas, paskui nutilo. Atvykę į Lietuvą, iškart susitiko – lakstė ratu, lojo iš džiaugsmo. Šeimininkas sakė, kad jie "pasigedo vienas kito". Galbūt. Bet kelionės metu – atskirai. Saugiau, ramiau, paprasčiau.

Gyvūnų pervežimas iš Roterdamo – ne tik mūsų darbas, bet ir atsakomybė. Kasdien važiuojam, kasdien grįžtam, kasdien vežam kažkieno šeimos narį. Jei reikia – skambinkit. Atsakysim, patarsim, nuvešim.