Važiuoju į Briuselį iš Lietuvos kiekvieną dieną

Kai sakau, kad važiuoju į Briuselį iš Lietuvos kiekvieną dieną, tai nėra metafora. Tai mano darbas. Aš – vienas iš vairuotojų, kurie kasdien įveikia 1600 kilometrų tarp Lietuvos ir Belgijos. Šiame straipsnyje noriu papasakoti, kaip tai vyksta iš vidaus. Ne iš vadovėlio, o iš praktikos. Ką reiškia sėdėti prie vairo 20 valandų, kokios problemos kyla kelyje ir ko keleiviai dažniausiai klausia. Tai ne reklama – tai pasakojimas.

Kelionė – kasdienybė vairuotojui

1. Kaip atrodo tavo diena, kai važiuoji į Briuselį?

Prasideda anksti. Keliesi 4 ryto, patikrini mikroautobusą – padangas, šviesas, alyvą. Tada važiuoji į susitikimo vietą. Keleiviai susirenka, krauna bagažą, sėdasi. Išvažiuojame. Pirmos kelios valandos – Lietuva. Tada Lenkija. Lenkija trunka ilgai – 8–10 valandų. Vokietija – greičiau. Belgija – pabaiga. Atvykstame, išleidžiame keleivius, pailsime, ir kitą dieną – atgal. Skamba paprastai, bet kiekviena kelionė yra kitokia. Vieną dieną viskas sklandžiai, kitą – problemos.

2. Kokia ilgiausia kelionė, kurią esi turėjęs?

28 valandos. Tai buvo žiemą, prieš Kalėdas. Sniegas Lenkijoje, avarija Vokietijoje, spūstys prie Briuselio. Viskas, kas galėjo nutikti, nutiko. Keleiviai buvo pavargę, aš buvau pavargęs. Bet atvykome. Vėluodami, bet atvykome. Tai buvo ekstremalu. Paprastai trunka 20–22 valandas. Bet žiemą viskas gali pasikeisti per valandą. Todėl mes visada turime laiko rezervą ir planą B. Be to – nevažiuojame.

3. Ar ne pavargsti vairuoti tiek ilgai?

Pavargstu. Būtų keista, jei ne. Bet mes važiuojame dviese – du vairuotojai. Vienas vairuoja, kitas miega. Kas 4–5 valandas keičiamės. Taip saugiau. Vienas vairuotojas 20 valandų – tai pavojinga. Mes tai žinome. Ir ne tik mes – tai įstatymas. Vairuotojo tachografas fiksuoja valandas. Negali viršyti. Ir neviršijame. Saugumas svarbiau nei greitis.

4. Koks tavo mėgstamiausias kelio ruožas?

Keistas klausimas, bet atsakysiu. Man patinka Vokietijos autostrados. Plačios, greitos, gerai prižiūrėtos. Ypač ryte, kai mažai automobilių. Gali važiuoti 130–140 km/h ir jaustis laisvai. Nemėgstamiausias ruožas – Lenkijos keliai ne autostradose. Duobės, lėti sunkvežimiai, prastas žymėjimas. Bet tai reikia pravažiuoti. Negali praleisti. Todėl kantriai važiuoji ir lauki, kol prasidės geras kelias.

5. Ar kelyje matai gražių vietų?

Matau. Bet kai vairuoji, negali grožėtis. Turi žiūrėti į kelią. Kartais, kai keleiviai miega ir kelias tiesus, gali mestelėti akį į kraštovaizdį. Lenkijos lygumos, Vokietijos miškai, Belgijos kalvos. Gražu. Bet tai ne turistinė kelionė. Aš dirbu. Grožis yra premija, ne tikslas. Vieną kartą važiavome per Vokietiją saulėlydžio metu – raudonas dangus, ilgi šešėliai. Gražu. Bet tada reikėjo sustoti degalinėje, ir grožis baigėsi.

Keleiviai – kas sėdi mikroautobuse

6. Kokie žmonės dažniausiai važiuoja?

Visokie. Verslininkai, kurie skrenda į Briuselį susitikimams. Studentai, kurie studijuoja Belgijoje. Emigrantai, kurie dirba Briuselyje ar aplink. Turistai, kurie nori pamatyti Briuselį. Šeimos, kurios važiuoja aplankyti giminių. Nėra vieno profilio. Vieną dieną veži penkis verslininkus su kostiumais, kitą dieną – šeimą su trim vaikais. Įvairovė. Ir tai gerai. Kiekvienas žmogus – nauja istorija.

7. Ar keleiviai dažnai konfliktuoja?

Retai. Bet pasitaiko. Dažniausiai dėl smulkmenų – kas atidarė langą, kas per garsiai kalba, kas kvepia per stipriais kvepalais. Vieną kartą du vyrai susipyko dėl to, kad vienas atsilošė sėdynę ir užkliudė kito kelius. Mažmožys, bet emocijos užvirė. Aš tarpininkavau. Paprašiau vieno atsilošti mažiau, kito – būti supratingesniam. Išsprendėme. Bet tai retai. Dauguma žmonių supranta, kad sėdi tame pačiame mikroautobuse ir reikia sugyventi.

8. Koks keleivis tau labiausiai įsiminė?

Moteris, kuri važiavo pas savo sūnų į Briuselį. Jis susirgo, ir ji skubėjo. Visą kelią ji tylėjo, žiūrėjo pro langą. Kartais verkė. Aš neklausinėjau. Tiesiog daviau jai vandens ir pasakiau, kad viskas bus gerai. Atvykome, jos sūnus pasitiko. Jis atrodė geriau nei ji tikėjosi. Ji apsikabino jį ir ilgai stovėjo. Tyliai. Tai buvo gražu. Tokios akimirkos primena, kodėl dirbu šį darbą. Ne dėl pinigų. Dėl žmonių.

9. Ar veži žmones, kurie bijo skristi?

Taip. Ir tai dažniau, nei galvojate. Yra žmonių, kurie tiesiog negali sėsti į lėktuvą. Baimė, nerimas, panikos priepuoliai. Jie renkasi mikroautobusą, nors tai trunka 20 kartų ilgiau. Mes tai suprantame. Ir stengiamės, kad kelionė būtų kuo patogesnė. Vienas vyras man pasakė, kad paskutinį kartą skrido prieš 15 metų. Nuo tada – tik mikroautobusai arba traukiniai. Jam patinka jausti žemę po kojomis. Aš suprantu.

10. Ar būna keleivių, kurie niekada nebuvo Briuselyje?

Būna. Ir jie klausia visko. Kur išlipti, kur eiti, ką pamatyti. Mes stengiamės padėti. Paaiškiname, kaip nuvykti iš oro uosto į miestą, kur yra centras, ką verta pamatyti. Bet mes nesame gidai. Mūsų darbas – nuvežti. Informacija – papildoma paslauga. Vieną kartą mergina pirmą kartą keliavo viena. Ji buvo labai nervų. Aš ją nuraminau, paaiškinau viską, ką žinojau. Atvykome, ji nusišypsojo ir padėkojo. Tai buvo geras jausmas.

Problemos kelyje – kas nutinka

11. Kokia dažniausia problema kelyje?

Eismo spūstys. Ypač prie Varšuvos ir Berlyno. Tai nekontroliuojama. Negali nieko padaryti, tik laukti. Vieną kartą prie Varšuvos stovėjome pusantros valandos. Jokios avarijos, jokio paaiškinimo – tiesiog daug automobilių. Keleiviai pradėjo nervintis. Aš suprantu – jie turi skrydžius, susitikimus. Bet aš negaliu praskristi virš spūsčių. Todėl visada sakau – turėkite laiko rezervą. Ypač penktadieniais ir prieš šventes.

12. Ar yra buvę, kad mikroautobusas sugedo?

Yra. Du kartus per penkerius metus. Vieną kartą – padangos sprogimas Lenkijoje. Keitėme pakelėje. Užtruko valandą. Keleiviai laukė degalinėje. Antrą kartą – variklio problema Vokietijoje. Iškvietėme pagalbą, atvažiavo kitas mikroautobusas. Keleiviai persėdo ir važiavo toliau. Aš likau laukti techninės pagalbos. Nemalonu, bet nutinka. Technika yra technika. Svarbiausia – kad visi būtų saugūs. Ir jie buvo.

13. Ką darai, kai keleivis blogai jaučiasi?

Sustojame. Klausiu, kas negera. Jei reikia – duodu vandens, atidarau langą. Jei rimčiau – ieškome degalinės arba ligoninės. Vieną kartą žmogus prarado sąmonę. Sustojome, iškvietėme greitąją. Paaiškėjo, kad jis pamiršo išgerti vaistus. Greitoji atvažiavo greitai, davė vaistų, jis atsigavo. Mes palaukėme, kol jis pasijuto geriau, ir važiavome toliau. Bet tai buvo pamoka – visada turėkite vaistus su savimi. Visada.

14. Ar yra buvę, kad praradai kelią?

Ne. Na, beveik ne. Vieną kartą navigacija nusiuntė mus į kelią, kurio nebuvo. Tai buvo Lenkijoje, kažkur tarp miestų. Stovėjome laukuose ir bandėme suprasti, kur esame. Galiausiai radau kelią atgal. Užtruko 30 minučių. Keleiviai juokėsi. Aš – ne taip labai. Dabar naudoju dvi navigacijas – vieną pagrindinę, kitą atsarginę. Technika kartais klysta. Reikia būti pasiruošusiam.

15. Kokia baisiausia situacija, kurią patyrei kelyje?

Žiema, Lenkija, naktis. Sniegas, ledas, prastas matomumas. Važiavome lėtai, bet vis tiek praslydome. Mikroautobusas pasisuko ant kelio. Laimei, nieko nebuvo aplinkui – nei automobilių, nei griovio. Sustojome, atsikvėpėme, važiavome toliau. Keleiviai miegojo ir nieko nepastebėjo. Gerai. Nebuvo reikalo jaudinti. Bet aš tą naktį nemiegojau. Adrenalinas. Po to savaitę galvojau apie tai. Žiema kelyje yra pavojinga. Ypač naktį.

Kasdienybė – maži dalykai

16. Ką valgai kelionės metu?

Sumuštinius. Visada. Paruošiu namuose – duona, sūris, kumpis. Paprasta, bet veikia. Degalinėse perku kavą ir kartais karštą patiekalą. Bet negaliu valgyti per daug – sunku vairuoti. Lengvas maistas, daug vandens, kava. Tai mano racionas 20 valandų. Keleiviai kartais dalinasi – atneša obuolių ar sausainių. Aš neatsisakau. Bendravimas per maistą – tai natūralu.

17. Ką klausai vairuodamas?

Visko. Radijo, podcastų, muzikos. Priklauso nuo nuotaikos. Kartais klausau naujienų lenkų kalba – taip mokausi kalbą. Kartais – muzikos. Kartais – tiesiog tylą. Ypač naktį, kai keleiviai miega. Tyla yra gera. Bet negaliu jos klausytis per ilgai – pradedu mieguistėti. Todėl perjungiu į kažką energingo. Arba kalbuosi su kitu vairuotoju. Mes turime daug temų. Po tiek metų kelyje – turime daug istorijų.

18. Ar ilgiesi namų, kai tiek daug laiko praleidi kelyje?

Kartais. Ypač kai važiuoju per šventes. Matai per langą namus su švieselėmis, žmones su dovanomis, o tu sėdi mikroautobuse. Bet tai mano pasirinkimas. Aš žinojau, ką renkuosi. Ir man patinka šis darbas. Laisvė, keliai, žmonės. Ne biuras, ne stalas, ne tas pats vaizdas pro langą kiekvieną dieną. Kiekviena kelionė – kitokia. Tai man tinka. Šeima supranta. Jie priprato.

19. Kiek kilometrų nuvažiuoji per mėnesį?

Apie 30–35 tūkstančius. Daug. Tai kaip aplink žemę beveik kiekvieną mėnesį. Skaičiai dideli, bet tai mano realybė. Mikroautobuso spidometras sukasi greitai. Kas metus – apie 400 tūkstančių kilometrų. Tai daugiau nei dauguma žmonių nuvažiuoja per visą gyvenimą. Bet aš ne skaičiuoju. Aš tiesiog važiuoju. Vieną dieną po kitos.

20. Ar planuoji kada nors mesti šį darbą?

Nežinau. Kol kas – ne. Man 42 metai, turiu 15 metų patirtį. Ką daryčiau kitą? Sėdėčiau biure? Ne, ačiū. Man patinka kelyje. Aišku, kūnas pavargsta. Nugara, kaklas, akys. Tai ne amžinas darbas. Bet kol galiu – važiuoju. Po to matysime. Galbūt perduosiu mikroautobusą kitam vairuotojui ir pats sėsiu į keleivio vietą. Būtų keista. Bet gyvenimas keistas.

Apie paslaugą – ką keleiviai turi žinoti

21. Ką patartum žmogui, kuris pirmą kartą važiuoja?

Pasiruošk. Patogūs drabužiai, pagalvėlė, užkandžiai, vanduo, ausinės, įkroviklis. Dokumentus patikrink du kartus. Atvyk laiku. Būk kantrus. Kelionė ilga, bet ji baigiasi. Nemanyk, kad mikroautobusas yra lėktuvas – čia nėra filmų ir maisto vežimėlio. Tai tiesiog transportas. Bet patogus transportas. Ir mes stengiamės, kad būtų kuo geriau. Jei kažko reikia – sakyk. Mes padėsime.

22. Ką dažniausiai pamiršta keleiviai?

Įkroviklius. Tai numeris vienas. Telefonas išsikrauna, žmogus prašo paskolinti. Mes turime atsarginių, bet ne visada. Antras dalykas – vaistus. Trečias – užkandžius. Ketvirtas – pagalvėlę. Penktas – kantrybę. Pastarąją sunku supakuoti, bet ji svarbiausia. Ilga kelionė be kantrybės – tai kankynė. Todėl – pasiruošk. Ne tik daiktus, bet ir nusiteikimą.

23. Ar keleiviai palieka arbatpinigių?

Kartais. Ne dažnai. Lietuvoje arbatpinigių kultūra nėra stipri. Bet kartais žmogus duoda 5–10 eurų ir sako „ačiū". Tai malonu. Ne dėl pinigų – dėl to, kad įvertino darbą. Vieną kartą senyva moteris davė man šokoladą. Ne pinigus, o šokoladą. Ir pasakė „saugiai važiuok, sūnau". Tai buvo geriau nei bet kokie arbatpinigiai. Šokoladą suvalgiau tą pačią dieną. Jis buvo skanus.

24. Ką norėtum pasakyti tiems, kurie svarsto važiuoti?

Važiuokite. Tai paprasta. Užsisakykite, atvykite, sėskite, važiuokite. Mes pasirūpinsime likusiu. Kelionė ilga, bet ji turi pradžią ir pabaigą. Ir pabaigoje – Briuselis. Gražus miestas su gera alumi ir šokoladu. Verta. Jei abejojate – skambinkite. Mes atsakysime į visus klausimus. Jokių paslapčių, jokių gudrybių. Tiesiog – važiuojame.

Išvada

Važiuoti į Briuselį iš Lietuvos kiekvieną dieną – tai mano gyvenimas. Aš tai darau jau daug metų ir žinau kiekvieną posūkį, kiekvieną degalinę, kiekvieną spūstį. Tai ne lengvas darbas, bet tai mano darbas. Ir aš jį myliu. Jei jums reikia nuvykti į Briuselį – mes esame čia. Kiekvieną dieną. Be išimčių. Tai ne reklama, tai faktas. Susitiksime kelyje.